1 ответов в этой теме

[Weissthorr]

Mārtiņš Kukurs: Cik valodās man runāt? Jo vairāk, jo labāk!

Rakstu šo pārspriedumu kā atbildi "Lolitas Blogam" par to, cik valodās ir jārunā Latvijā.

Acīmredzot "Lolitas Bloga" veidotājiem nav saprašanas, par ko iet runa, gluži kā ar "Ģertrūdes bloga" *.docx "problēmu".

Runājot par latgaliešu valodu, nekas nav jāatdala no latviešu valodas, un nekas nav jālipina klāt – viss ir pavisam vienkārši, vajag tikai atmest šovinismu, bruņoties ar zināšanām un palielināt rievu skaitu pakausī; ja nekas cits nelīdz, var ņemt talkā lāpstu, cirvi vai kapli, vai biezpienu, bet rezultātā rievu skaits vienalga ir jāpalielina.

Tātad, pasaulē eksistē tāds termins - "dialect continuum" jeb, burtiski, izlokšņu/dialektu turpinājums.

Šāds turpinājums, piemēram, ir krievu/baltkrievu/ukraiņu bloks, kurā ir vairāk nekā tikai šīs 3 valodas, kā piemēru minēšu Karpatu rusīnu valodu, suržiku (pārejas posmu starp ukraiņu un krievu) un tarasjanku (pārejas posmu starp baltkrievu un krievu), poļešuku izloksnes, kuras pozicionējamas starp baltkrieviem un ukraiņiem.

Nemaz nerunājot par tuteišiem, kuri faktiski ir seno baltu - jātvingu pēcteči un apdzīvo to pašu teritoriju, kuru senāk jātvingi (izņemot mūsdienu Lietuvā un bij. Austrumprūsijā esošās seno jātvingu zemes). Viņi mūsdienās runā slāvu valodā, kura ir pozicionējama starp poļu un baltkrievu, bet ar ļoti plašu baltu valodu substrātu. Kultūra ir baltiska, ar ģeometriskajiem ornamentiem un baltiskām melodijām, pretēji "častuškām" un zvēru/putnu slāviskajiem ornamentiem.

Šāds "dialect continuum" ir arī Beļģijas (Flandrijas) - Nīderlandes - Luksemburgas - Lihtenšteinas, Vācijas, Šveices, Austrijas bloks.

Reāli Ziemeļvācijā lauku teritorijās lietotais "Platt Deutch" ir gandrīz tā pati Nīderlandiešu valoda, un vēl pirms 65 gadiem tas tika runāts nepārtrauktā līnijā no Beļģijas dienvid-rietumiem līdz pat Klaipēdai, mūsdienu Lietuvā. Daudz runātāju bija arī Latvijas un Lietuvas teritorijā, bet, ja neskaita "Iršu" koloniju, tad tādas biezi apdzīvotas lejasvāciskas vietas nebija. Nedrīkst aizmirst arī par mannonītu reliģiskās grupas migrantiem Krievijā un Volgas vāciešiem (kuri runāja "Platt Deutch").

Tā sauktā "literārā vācu valoda" netika balstīta uz šiem dialektiem, tādēļ mūsdienās par to Latvijā nerunā un skolās nemāca. Savukārt nīderlandiešu "literārā valoda" ir balstīta uz "Ziemeļvācijas" dialektiem un vienā robežas pusē skaitās nīderlandiešu valoda, bet otrā pusē gandrīz identiska izloksne skaitās tikai vācu dialekta sastāvdaļa.

Kas vēl interesanti - Nīderlandē "vāciskākās" izloksnes ir standartizētas atsevišķā lejassakšu valodā. Karš starp Nīderlandi un Vāciju tādēļ nav sācies, diplomātiskie sakari sarauti arī nav un neviens "Maskavas roku" nemeklē un teritoriālās pretenzijas neizsaka.

Livonijas un Zobenbrāļu ordeņiem (arī Vācu ordenim) šī "lejasvācu valoda" bija savstarpējās saziņas līzeklis. Un lielākā daļa aizguvumu no "vācu valodas" patiesībā ir aizguvumi no "lejasvācu valodas".

Pasaulē ir normāla prakse, ka uz šāda milzīga izlokšņu turpinājuma ir "uztupinātas" vairākas "literārās valodas", parasti šādas "literārās valodas" veidojas ap lieliem centriem, pilsētām - vai arī politisko robežu dēļ, kā piemēram Luksemburgas un Lihtenšteinas gadījumā.

Šādus gadījumus, kad uz viena "dialect continuum" ir izveidojušās vairākas "literārās valodas" var aplūkot sīkāk. Filoloģijā eksistē termins – diasistēma, kurš tieši attiecināms šādos gadījumos.

Diasistēma piemēram ir Horvātu – Serbu valodas, Bosniešu – Horvātu – Serbu – Menkalniešu – Gorānu valodas, kuras būtībā var aplūkot gan kā vienu lielu valodu, gan kā vairākas mazākas.

Šāda diasistēma ir arī Čehu – Slovāku valodas, arī Zviedru – Norvēģu (Bokmal un Nynorsk) – Dāņu valodas, jau agrāk minētais rietumģermāņu kontinentālais dialektu bloks ar visām savām daudzajām "literārajām valodām". Sarakstu var turpināt un turpināt, bet domāju, ka lasītāji sapratīs ideju tāpat.

Baltu valodas nevar lepoties nedz ar milzīgu teritoriju, nedz lielu runātāju skaitu, bet gods, kam gods – izlokšņu ir ārkārtīgi daudz. Vismaz pagaidām vēl.

Mūsdienu pasaulē cilveki cīnās par cilvēces kultūras mantojuma saglabāšanu, ieskaitot mutisko kultūru - valodu, folkloru, daiļradi. Turpretī Latvija un Lietuva attiecībā pret savām valodām ir izvēlējušās turpināt padomju lingvistisko doktrīnu.

Reti kuram no jaunās paaudzes ir nācies mācīties vai lasīt padomju zinātnisko, lingvistisko literatūru, bet – žēl. Padomju varas oficiālā nostāja valodu jautājumos nemaz netika slēpta, bet gan otrādi – šīs genocidālās tieksmes tika skaidri un gaiši aprakstītas un izklāstītas.

Pēc "sociālistiskās lingvistikas" uzskatiem mazām valodām bija jāiznīkst – dodot ceļu lielajām "pilnvērtīgajām valodām". Nemaz nerunājot par dialektiem un izloksnēm, kuru izpētes vienīgā jēga attiecīgajā periodā bija vārdu krājuma fiksēšana, lai ar šiem vārdiem varētu "bagātināt" tā saukto "literāro latviešu valodu".

Eventuāli arī latviešu valodai bija jāiznīkst – dodot ceļu, piemēram, krievu valodai, kur tālāk arī krievu valodai būtu jāiznīkst, dodot ceļu, piemēram ķīniešu valodai. Tā šī ķēdīte turpinātos līdz "sociālistiskā planēta Zeme" runātu vienā valodā un katra iznīkusī valoda būtu "bagātinājusi vārdu krājumu" šai "Zemes valodai".

Valodu skaitam ne tikai bija jāsarūk, bet pašām valodām bija jākļūst maksimāli vienkāršākām. Tur lūk pazuda latviešu "mīkstais r" un vēl šādas, tādas īpatnības. Vārdu sakot šī "sociālistiskā lingvistika" uzbruka ne tikai Latvijas, Lietuvas dialektiem un izloksnēm, bet arī pašām valodām kā tādām.

Ja kāds vēl atcerās no padomju laiku mācībām – tie bērni, kuri Rīgā bija iebraucēji no Latgales, Kurzemes tika visu laiku kaunināti par izrunu, atsevišķiem vārdiem. Šī prāta jāšana notika arī skolās. Kas ir pats ļaunākais – tie "dialektu runātaji", kuri ieguva izglītību filoloģijā tika pakļauti pilnīgai "smadzeņu skalošanai" un viņi atgriezušies dzimtajos novados turpināja "skalot smadzenes" saviem skolniekiem vēl trakāk nekā tie, kuri nemaz nebija dzimuši Latgalē. Galvenokārt dēļ filantropiem uzskatiem – lai tak bērnam vēlāk vieglāk dzīvot.

Identiska situācija bija arī Lietuvā, un, domājams, arī visā pārējajā Padomju Savienībā. Kas attiecās uz trešo baltu "lielvalodu" – Prūšu valodu, to Padomju laikos vispār centās pēc iespējas klasificēt vai aplūkot kā slāvu valodu, nevis baltu valodu, tikai pašās beigās (Baltijā) galīgi atmeta šīs muļķības. Sekas ir palikušas – vēl joprojām liela daļa krievu un poļu prūšus uzskata par slāvu cilti.

Ja runāju par prūšu dialektiem, tad abi labāk zināmie (Sembas un Pamedes) ir tik atšķirīgi, ka gandrīz jārunā par divām atsevišķām valodām pat zinot faktu, ka ne viens no šiem (un arī citiem) dialektiem nebija standartizēts "literārajā valodā" līdz pat 20. gadsimta otrajai pusei, kad uz Sembas dialekta bāzes tika standartizēta tā sauktā "jaunprūšu valoda".

Fakts, ka "sociālistiskā lingvistika" ir pilnīgi pretrunā ar cilvēka dabu redzams jau faktā, ka vienas valsts robežās cilvēki izmanto atšķirīgus izteicienus, parunas, jokus utt... nemaz nerunājot par izlosknēm, kur arī vārdi un izruna būs atšķirīgi.

Ja aplūkojam angļu valodas variācijas, jāsecina, ka nekāda vispasaules monolītā valoda gandrīz nav iespējama, pat ar visu to, ka cilvēks māk attiecīgo valodu no dzimšanas. Tādēļ sociālisma paliekas no lingvistikas ir jāizmet un jāizmirst, un jāplūko viss no jauna. Tai skaitā arī "latgaliešu valoda".

Pirmkārt – komentētāji varētu aplūkot kādā ārzemju grāmatā vai, sliktākajā gadījumā, angļu vikipēdijā, kas tas vispār ir – valoda.

Latviešu padomju laika grāmatas un latviešu vikipēdiju, lūdzu, likt mierā, jo tur visdrīzāk viss būs no padomju autoriem patapināts. Līdz ar to – mūsdienās novecojis un rakstīts ievērojot padomju kanonus, citādi vispār nebūtu publicēts.

Rezultātā – neatradīsiet vienu definīciju, jo tādas vispārpieņemtas definīcijas nemaz nav. Tas ir filosofisks jautājums pēc dabas, jo piemēram eksistē arī zīmju valodas (dažādas) un citas variācijas par tēmu – valoda.

Tā kā šis jautajums ir dikti sarežģīts, pieņemsim faktu, ka mēs aplūkojam tā sauktās "literārās valodas", jeb rakstu valodas. "Literārā valoda" pēc definīcijas ir galvenokārt rakstu valoda un pēc definīcijas – tā zināmā mērā ir mākslīga, jo to standartizē, veido jaunus vārdus, uzmana attīstību. Tātad ir iejaukti mākslīgi procesi, kuru rezultātā ir rakstīts un/vai runāts veidojums, kas kopīgs un kuru lieto cilvēku grupa.

Tātad, ja nebūtu šādas pusmākslīgās "literārās valodas", un katrs lietotu savu rakstības sistēmu, gramatiku tad varētu runāt tikai par Mazpisānu valodu, Vitenpiskas valodu, Aizspogulijas valodu utt... katram ciemam, iespējams katrai viensētai savu valodu. Iespējams, ka pat Jāņa, Pēča, Koļas vai Ivana valodu, vai "sētas alkanautu" valodu.

Tātad, mums ir "latviešu literārā (rakstu) valoda", kurai kaut kādu mistisku apsvērumu dēļ mēģina piekabināt klāt "lotvīšu rokstu volūdu". Šis ir zinātnisks apsurds – jo abi ir vienlīdzīgi. Tu nevari divas identiskas burkas ielikt vienu iekš otras, tāpat arī cērme nevar parazitēt citā cērmē, izteiksmē 1 + 1 = 2, viens vieninieks nav lielāks par otru, tādēļ ka ir pirmais, vai otrais tajā. Šādi un citi līdzīgi salīdzinājumi šo lietu varētu vieglāk izskaidrot.

Latgaliešiem ir sava, sena rakstu valoda, sava sena literatūra, savs vēsturiski – politiskais attīstības faktors, sava reliģija.

Vienā vārdā – ja latgalieši vēlētos sevi starptautiski izbīdīt kā atšķirīgu tautu, nebūtu nekāda spēka starptautiskajās tiesās, kas to spētu atturēt par spīti urrā-patriotu bļaušanai. Bet latgalieši nevēlas, cik zinu, ne savu valsti, ne atšķirīgas tautas statusu, tādēļ – pax in terra.

Savukārt mēs atduramies pie cita fakta – latgalieši ir atšķirīga etnogrāfiskā (zināmā mērā arī etniskā) grupa. Tāpat kā suiti. Neviens neapstrīd latgaliešu piederību latviešu nācijai un Latvijas tautai, un latviešu tautībai. Bet etnogrāfiskā (daļēji arī etniskā) grupa (pakārtoti tautībai) ir atšķirīģa. Gluži kā albāņu pareizticīgie, krievu vecticībnieki, īru klejotāji (brauc vagonos, gluži kā čigāni senāk, bet nav etniski saistīti) un citi.

Latvīši un lotvīši (alternatīvs nosaukums latgaliešiem) ir vienas tautas, vienas tautības divas daļas, ar divām dažādām "literārajām (rakstu) valodām". Un nav te ko nesaprast, vai kliegt par šķelšanos vai vēl kautko. Šķelties var tikai tas, kas ir bijis vienots. Un lingvistiski vienota Latvija nav bijusi nekad.

Pirmās Latvijas laikā Latgalē oficiāli visur funkcionēja latgaliešu rakstu valoda, un nevienam nebija problēmas ar to. Padomju gados Latvija bija okupēta un neattīstijās pati par sevi. Līdz ar to "sociālistiskās lingvistikas" uzbrukumi "latgaliešu rakstu valodai" kā mazākajai ir pilnīgi loģiski saprotami. Ja Latgale sastādītu 2/3 no Latvijas, tad esmu pārliecināts – uzbrukums tiku veikts "latviešu literārajai valodai". Jo tāda bija doktrīna.

"Deutch" un "Dutch" nozīmē vienu un to pašu – viens pašnosaukums divām oficiālām politiskajām tautām – vāciešiem un nīderlandiešiem. Ja vēsturiski nebūtu izveidojušās divas valstis, nevienam prātā neināktu, ka tas var apzīmēt kaut ko atšķirīgu. Tāpat ir ar latviešiem un lotvīšiem, tikai abām daļām tēvzeme ir viena. Un nav te ko cepties un politizēt kultūru (tai skaitā valodu).

Rezumē : uz baltu valodu "dialect continuum" bāzes ir izveidojušās divas lielvalodas – latviešu rakstu un lietuviešu rakstu valoda. Paralēli eksistē jau gadsimtiem Prūsijas lietuviešu rakstu valoda un Latgaliešu rakstu valoda. Turklāt, Prūsijas lietuviešu rakstu valoda ir daudz senāka par mūsdienu lietuviešu standartu.

Par latgaliešiem neko diemžēl nevaru spriest, cik atminos aptuveni paralēli notika grāmatu, katehismu iespiešana un tulkošana. Papildus šīm iepriekš minētajām – var pieminēt jaunprūšu valodu, arī žemaiši attīsta un veido savu rakstu valodu. Un dzirdēts arī par suitu mēģinājumiem standartizēt izloksnes. Pēc otrā pasaules kara arī kursenieku (bij. Austrumprūsija) valoda sevi pieteica kā valodu, jo tajā iznāca dažas grāmatas, starp kurām bija arī vārdnīca ar standartizētu gramatiku un fonētiku pielikumā. Tātad – piepildīja galvenos "valodas kritērijus" – literatūras esamību, lietojumu un standartizētību.

Par valodu var runāt tad, ja ir atšķirīga fonētika, gramatika un leksika, un ja tas viss ir standartizēts. Arī latgaliešu valoda atbilst šīm pazīmēm, līdz ar to neredzu jēgu diskusijām par tēmu, kur viss ir skaidrs.

Divas "literārās valodas", kuras ir veidotas no salīdzinoši tuvu izlokšņu blokiem.

Tiem, kas kliedz, ka nevar būt tautas ar divām valodām, pateikšu skaidri un gaiši – bez domāšanas varu nosaukt vismaz trīs.

Norvēģi – Nynorsk/Bokmal ; Īri – Irish English/Gaelic ; Skoti - Scotish English; Scots Leid; Scottish Gaelic. Skotiem pat vesalas trīs valodas ir, ne tikai divas! Un pavisam aizmirsu – ebrejus ar viņu pāri pa 20 dažādajām valodām.

Cilvēki Latvijā līdz šim nav sapratuši faktu, ka dažādība tikai pilnveido kultūru. Piemēram grāmata "Kuršu Vikingi" nebūtu pat uz pusi tik baudāma, ja visur figurētu tikai "literārā latviešu valoda", bez lokālo izlokšņu vārdiem, konstrukcijām. Vienkrārša valoda ir vienmuļa valoda, jo vienkāršāka – jo mazāk izredžu izdzīvot, jelkādā formā. Latgaliešu rakstu valoda nevienam neuzbrūk, ceļazīmes Rīgā neviens latgaliski neskrūvē. Nu tad lai dzīvo latgalieši ar savu valodu un savu kultūru Latgalē, kādēļ Rīgā par to tik ļoti uztraucās? Šīs lietas skaidrojumā es neko citu kā tikai pliku šovinismu no baltiešu (ne-latgaliešu latviešu) puses neredzu. Ja Latvija dotu kaut 1/10 daļu no finansējuma, kurš iet krievu skolām – latgaliešiem, mēs dzīvotu daudz jaukākā un "latviskākā" Latvijā.

Atkārtoju – ir jāpārtrauc politizēt zinātni un kultūru, "5. kolonnām un Maskavas rokām" nav nekāda sakara ar zinātni. Un ja šāds sakars ir – tad tā vairs nav zinātne. Kliegt ausīs par "seperātismu" vajadzēja tiem katoļu garīdzniekiem, kuri rakstīja grāmatas latgaliski, tad kad nekādas Latvijas nevienam sapņos nerēgojās.

Nevajag jaukt terminus "valsts valoda" un "literārā valoda". Literārā valoda ir jebkura standartizēta forma, bet valsts valoda ir šada standartizēta valoda, kura ir noteikta kādā valstī kā galvenā juridiskā forma. Tas ir – tiesas, valsts iestādes utt... Latgaliešu valodas statuss nekādi neapdraud "latviešu literārās valodas" pozīcijas, vismaz ārpus Latgales noteikti.

---------------------
Martinšas Kukursas. Keliomis kalbomis man kalbėti? Kuo daugiau, tuo geriau!

Mārtiņš Kukurs, ne latgalietis

Kai kalbame apie latgaliečių (latgaliešu) kalbą, nereikia manyti, kad nuo latvių kalbos kažkas atidalijama ar prilipdoma – viskas yra žymiai paprasčiau. Tereikia atmesti šovinizmą, apsišarvuoti žiniomis ir padidinti smegenų vingių skaičių pakaušyje; jei niekas kitas nepadeda, paimti talkon lopetą, kirvį ar kauptuką, arba varškės, bet smegenų vingių skaičių vis vien reikia padidinti.

Taigi, pasaulyje egzistuoja toks terminas – „dialect continuum“ arba, pažodžiui, tarmių/dialektų kontinuumas (tąsa).

Toks kontinuumas, pavyzdžiui, egzistuoja rusų/baltarusių/ukrainiečių bloke, į kurį įeina ne tik šios trys kalbos, bet ir, pavyzdžiui, Karpatų rusinų kalba, suržikas (pereinamoji grandis tarp ukrainiečių ir rusų), trasjanka (pereinamoji grandis tarp baltarusių ir rusų) bei poleščiukų tarmės, kurios pozicionuojamos tarp baltarusių ir ukrainiečių.

Visai nekalbant apie tuteišius, kurie faktiškai yra senųjų baltų – jotvingių palikuonys ir gyvena toje pačioje teritorijoje, kurioje seniau jotvingiai (išskyrus šiandieninėje Lietuvoje ir buvusioje Rytų Prūsijoje esančias jotvingių žemes). Jie mūsų dienomis kalba slavų kalba, kuri pozicionuojama tarp lenkų ir baltarusių, tačiau su labai plačiu baltų kalbų substratu. Jų kultūra baltiška, su geometriniais ornamentais ir baltiškomis melodijomis, priešingai „častuškoms“ ir žvėrių/paukščių slaviškiems ornamentams.

Toks „dialect continuum“ taip pat yra Belgijos (Flandrijos) – Nyderlandų – Liuksemburgo – Lichtenšteino – Vokietijos – Šveicarijos – Austrijos blokas.

Išties Šiaurės Vokietijoje vartotas „Platt Deutsch“ (vokiečių žemaičių – R. S.) yra beveik ta pati olandų kalba, ir dar prieš 65 metus ja buvo kalbama nepertraukiama linija nuo Belgijos pietvakarių iki pat Klaipėdos dabartinėje Lietuvoje. Daug kalbos vartotojų taip pat buvo Latvijos ir Lietuvos teritorijoje, tačiau, jei neskaitysime panašių į Iršų koloniją, vokiečių žemaičių tankiai apgyvendintos vietos pas mus nebuvo. Negalima užmiršti ir apie manonitų religinės grupės migrantus Rusijoje ir Pavolgio vokiečius (kurie kalbėjo „Platt Deutsch“).

Vadinamoji „literatūrinė vokiečių kalba“ nebuvo paremta šiais dialektais, todėl mūsų dienomis apie tai Latvijoje nekalbama ir mokyklose nemokoma. Savo ruožtu olandų „literatūrinė kalba“ paremta „Šiaurės Vokietijos“ dialektais ir vienoje sienos pusėje laikoma olandų kalba, o kitoje pusėje beveik identiška tarmė laikoma tiktai vokiečių dialekto sudėtine dalimi.

Dar įdomu, kad Olandijoje „vokiškesnės“ tarmės standartizuotos į atskirą saksų žemaičių kalbą. Karas tarp Olandijos ir Vokietijos dėl to nekilo, diplomatiniai ryšiai taip pat nenutraukti ir niekas „Maskvos rankos“ neįžiūri ir teritorinių pretenzijų nepareiškia.

Livonijos ir Kalavijuočių ordinams (kaip ir Vokiečių ordinui) ši „vokiečių žemaičių kalba“ buvo tarpusavio bendravimo priemonė. Ir didelė dalis skolinių iš „vokiečių kalbos“ išties yra skoliniai iš „vokiečių žemaičių“.

Pasaulyje normaliai susiklosčiusi praktika, kad ant šitokios didžiulės tarmių tąsos „patupdomos“ kelios „literatūrinės kalbos“, paprastai šios „literatūrinės kalbos“ susiformuoja aplink didelius centrus, miestus, – arba dėl politinių sienų, kaip, pavyzdžiui, Liuksemburgo ir Lichtenšteino atvejais.

Šiuos atvejus, kai viename „dialektų kontinuume“ susidariusios kelios „literatūrinės kalbos“, galima panagrinėti plačiau. Filologijoje egzistuoja terminas – diasistema, kuris kaip tik ir pritaikomas šiais atvejais.

Diasistema, pavyzdžiui, yra kroatų – serbų kalbos, bosnių – kroatų – serbų – juodkalniečių – goranų kalbos, kurias iš esmės galima nagrinėti tiek kaip vieną didelę kalbą, tiek kaip kelias mažesnes.

Tokia diasistema taip pat yra čekų – slovakų kalbos, taip pat švedų – norvegų (Bokmål ir Nynorsk) – danų kalbos, jau aukščiau minėtas vakarų germanų žemyninis dialektų blokas su visomis savo „literatūrinėmis kalbomis“. Sąrašą galima tęsti ir tęsti, bet manau, kad skaitytojai ir taip jau suprato idėją.

Baltų kalbos negali didžiuotis nei milžiniška teritorija, nei dideliu kalbos vartotojų skaičiumi, bet štai tarmių turi nepaprastai daug. Dar turi, bent kol kas.

Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės kovoja už žmonijos kultūros paveldo išsaugojimą, įskaitant žodinę kultūrą – kalbą, folklorą, meninę kūrybą. Tačiau Latvija ir Lietuva savo kalbų atžvilgiu pasirinkusios tęsti sovietų lingvistinę doktriną.

Retai kuriam iš jaunosios kartos yra tekę mokytis arba skaityti sovietų mokslinę, lingvistinę literatūrą, o gaila. Sovietų valdžios oficiali pozicija kalbų klausimais nebuvo nė kiek slepiama, netgi priešingai – šie genocidiniai polinkiai buvo aiškiai aprašyti ir išdėstyti.

Pagal „socialistinės lingvistikos“ požiūrį, mažos kalbos turėjo išnykti – atverdamos kelią didesnėms „visavertėms kalboms“. Jau nekalbant apie tarmes ir patarmes, kurių ištyrimo vienintelė prasmė atitinkamu laikotarpiu buvo žodžių atsargos fiksavimas, kad su šiais žodžiais būtų galima „turtinti“ vadinamąją „literatūrinę latvių kalbą“.

Galiausiai latvių kalba irgi turėjo išnykti – atlaisvindama kelią, pavyzdžiui, rusų kalbai, o paskui ir rusų kalba, duodama kelią, pavyzdžiui, kinų kalbai. Taip ši grandinėlė tęstųsi, kol „socialistinė planeta Žemė“ nepradėtų kalbėti viena kalba, o kiekviena išnykusi kalba „nepraturtintų žodžių atsargomis“ šios „Žemės kalbos“.

Ne tik kalbų skaičius turėjo sumažėti, bet ir pačios kalbos pasidaryti maksimaliai paprastesnės. Taip pranyko ir latvių „minkštasis r“ bei tam tikri kiti kalbos ypatumai. Žodžiu, ši „socialistinė lingvistika“ užgriuvo ne tiktai Latvijos, Lietuvos tarmes ir patarmes, tačiau ir pačias kalbas.

Jei kas dar atsimena mokslus sovietiniais laikais – tie vaikai, kurie Rygoje buvo atvykėliai iš Latgalos, Kurzemės, buvo visą laiką gėdinami dėl tarties, skirtingų žodžių. Šitoks proto knisimas vyko ir mokyklose. Kas blogiausia – tie „dialektų vartotojai“, kurie įgijo filologinį išsilavinimą, pakluso visiškam „smegenų plovimui“ ir sugrįžę į gimtuosius kraštus toliau „plovė smegenis“ savo mokiniams dar pasiučiau nei tie, kurie buvo kilę ne iš Latgalos. Pirmiausiai vedami filantropiškų pažiūrų – kad vaikams vėliau lengviau būtų gyventi.

Identiška situacija buvo ir Lietuvoje, ir, matyt, visoje likusioje Sovietų Sąjungoje. Kalbant apie trečiąją „didžiąją“ baltų kalbą (lielvalodu) – prūsų, tai ją sovietų laikais apskritai stengtasi pagal galimybes kvalifikuoti arba nagrinėti ne kaip baltų, o kaip slavų kalbą, tiktai pačioje pabaigoje Pabaltijyje šios kvailystės buvo galutinai atmestos. Pasekmės liko – didelė dalis rusų ir lenkų prūsus vis dar laiko slavų gentimi.

Kalbant apie prūsų dialektus, tai abu geriau žinomi (Sembos ir Pamedės) taip skiriasi, kad reikėtų beveik kalbėti apie dvi skirtingas kalbas netgi žinant, kad nė vienas iš šių (taip pat kitų) dialektų nebuvo standartizuotas į „literatūrinę kalbą“ iki pat XX amžiaus antrosios pusės, kai, remiantis Sembos dialektu, buvo standartizuota vadinamoji „naujoji prūsų kalba“.

Faktas, kad „socialistinė lingvistika“ visiškai prieštarauja žmogaus prigimčiai, atsispindi jau tame, kad vienos valstybės ribose žmonės vartoja skirtingus posakius, priežodžius, pajuokavimus ir t. t. ... jau nekalbant apie tarmes, kur žodžiai ir tartis taip pat bus skirtingi.

Apžvelgiant anglų kalbos variacijas, reikia padaryti išvadą, kad jokia pasaulinė monolitinė kalba beveik neįmanoma, nepaisant to, kad žmogus moka atitinkamą kalbą nuo gimimo. Dėl to socializmo atgyvenas iš lingvistikos reikia išmesti ir užmiršti, ir išnagrinėti viską iš naujo. Be viso kito, ir „latgaliečių kalbą“.

Visų pirma – komentatoriai galėtų paieškoti kokioje nors užsienyje išleistoje knygoje ar bent jau angliškoje Vikipedijoje, kas apskritai yra kalba.

Sovietinių laikų latviškas knygas ir latvišką Vikipediją prašau palikti ramybėje, nes ten viskas greičiausiai bus pasiskolinta iš sovietinių autorių. Taip pat – šiandienes, tačiau pasenusias ir rašytas prisilaikant sovietinių kanonų (nes kitaip jos apskritai nebūtų paskelbtos).

Pasidomėję nerasite vienos definicijos, nes tokios visuotinai priimtos išvis nėra. Iš esmės tai filosofinis klausimas, nes, pavyzdžiui, egzistuoja ir ženklų kalbos (įvairios) ir kitos variacijos kalbos tema.

Kadangi šis klausimas pakankamai sudėtingas, tarkim, kad mes apžvelgiame vadinamąsias „literatūrines“, arba raštų, kalbas. „Literatūrinė kalba“ pagal apibrėžimą pirmiausia yra raštų kalba ir tam tikru mastu dirbtinė, nes ją standartizuoja, kuria naujus žodžius, prižiūri jos raidą. Taigi, čia įvelti dirbtiniai procesai, kurių rezultatas yra bendra rašomoji ir/arba šnekamoji forma, kurią vartoja tam tikra žmonių grupė.

Taigi, jei nebūtų tokios pusiau dirbtinės „literatūrinės kalbos“ ir kiekvienas vartotų savo rašybos sistemą, gramatiką, galėtume kalbėti tiktai apie Bezdonių, Nemakščių, Klišabalės kalbą ir t. t. ... kiekvieno bažnytkaimio, gal netgi kiekvieno vienkiemio kalbą. Galimas daiktas, kad net Janio, Pecios, Kolios arba Ivano kalbą, arba „kiemo alkonautų“ kalbą.

Taigi, mes turime „latvių literatūrinę (raštų) kalbą“, kuriai dėl kažkokių mistinių sumetimų bando prikabinti „lotvių raštų kalbą“ („lotvīšu rokstu volūdu“). Tai yra mokslinis absurdas – nes abidvi yra lygios. Neįmanoma dviejų vienodų stiklainių įkišti vieno į kitą, kaip ir kirminas negali parazituoti kitame kirmine, o sumoje 1 + 1 = 2 vienas vienetas nėra didesnis už antrą. Tokie ir panašūs palyginimai galėtų lengviau paaiškinti šį santykį.

Latgaliečiai turi nuosavą seną raštų kalbą, savo seną literatūrą, savo istorinės – politinės raidos veiksnį, savo religiją.

Vienu žodžiu – jei latgaliečiai nuspręstų tarptautiniu lygiu iškelti save kaip atskirą tautą, tarptautiniuose teismuose jų niekas nepajėgtų sustabdyti – visam rėkiančių ura-patriotų apmaudui. Tačiau, kiek žinau, latgaliečiai nesiekia nei savo valstybės, nei atskiros tautos statuso, dėl to – pax in terra.

Savo ruožtu mes susiduriame su kitu faktu – latgaliečiai yra atskira etnografinė (tam tikru mastu ir etninė) grupė. Kaip ir suitai (katalikų etnografinė grupė Kurše – R. S.). Niekas neginčija latgaliečių priklausomybės latvių nacijai ir Latvijos tautai bei latvių tautybei. Tačiau etnografinė (iš dalies ir etninė) grupė yra skirtinga. Panašiai kaip albanų stačiatikiai, rusų sentikiai, airių klajūnai (važinėjantys vagonais, kaip čigonai seniau, nors nėra etniškai susiję) ir kiti.

Latviai ir lotviai (lotvīši) (alternatyvus latgaliečių pavadinimas) yra dvi vienos tautos, vienos tautybės dalys, su dviem skirtingomis „literatūrinėmis (raštų) kalbomis“. Ir nėra čia ko nesuprasti arba šaukti apie skilimą, ar dar kažką. Suskilti gali tiktai tai, kas buvo suvienyta. O Latvija lingvistiškai suvienyta nebuvo niekada.

Pirmosios Latvijos respublikos laikais visoje Latgaloje oficialiai funkcionavo latgaliečių raštų kalba, ir niekam dėl to nekilo problemų. Sovietų laikais Latvija buvo okupuota ir jos vystymasis nebuvo natūralus. Tuometinis „socialistinės lingvistikos“ puolimas prieš „latgaliečių raštų kalbą“ kaip mažesnę yra visiškai logiškai suprantamas. Jei Latgala sudarytų du trečdalius Latvijos, esu įsitikinęs – būtų puolama „latvių literatūrinė kalba“. Nes tokia buvo doktrina.

„Deutsch“ ir „Dutch“ reiškia vieną ir tą patį – tai vienas savivardis dviem oficialioms politinėms tautoms – vokiečiams ir olandams. Jei istoriškai nebūtų susidariusios dvi valstybės, nė vienam į protą neateitų, kad jis gali žymėti kažką skirtingą. Tas pats yra su latviais ir lotviais (lotvīšiem), tiktai abiem dalims tėvynė yra viena. Tad nėra čia ko karščiuotis ir politizuoti kultūrą (įskaitant kalbą).

Reziumė: ant baltų kalbų „dialektų kontinuumo“ pagrindo susiformavo dvi didžiosios kalbos – latvių raštų ir lietuvių raštų kalba. Paraleliai jau šimtus metų egzistuoja Prūsijos lietuvių raštų kalba ir Latgaliečių raštų kalba. Be to, Prūsijos lietuvių raštų kalba yra daug senesnė už šiuolaikinį lietuvių standartą.

Deja, apie latgaliečius nieko negaliu samprotauti, kiek atsimenu, apytikriai tuo pačiu metu vyko knygų, katekizmų spausdinimas ir vertimas. Prie aukščiau minėtų galima pridurti naująją prūsų kalbą, be to, žemaičiai plėtoja ir kuria savo raštų kalbą. Teko girdėti ir apie suitų bandymus standartizuoti patarmes. Po Antrojo pasaulinio karo savo kalbą suformavo kuršininkai (buv. Rytų Prūsija) – ja išėjo kelios knygos, tarp kurių buvo ir žodynas su pridėta standartizuota gramatika bei fonetika. Taigi – realizuoti pagrindiniai „kalbos kriterijai“ – literatūros buvimas, vartojimas ir standartizavimas.

Apie kalbą galima kalbėti, jei yra skirtinga fonetika, gramatika ir leksika, ir jei visa tai yra standartizuota. Latgaliečių kalba taip pat atitinka šiuos požymius, dėl to nematau prasmės diskusijoms tema, kurioje viskas yra aišku.

Dvi „literatūrinės kalbos“, kurios yra susiformavusios iš palyginti artimų tarmių blokų.

Tiems, kurie šaukia, kad negali būti tautos su dviem kalbomis, pasakysiu trumpai drūtai – negalvodamas galiu išvardinti mažiausiai tris.

Norvegai – Nynorsk/Bokmål; airiai – airiška anglų/gėlų; škotai – škotiška anglų; škotų; škotų gėlų. Tad škotai turi ne dvi, o visas tris kalbas! Visai pamiršau žydus su jų daugiau kaip 20 skirtingų kalbų.

Žmonės Latvijoje iki šiol nėra įsisąmoninę, kad įvairovė tiktai patobulina kultūrą. Pavyzdžiui, knyga „Kuršių vikingai“ nebūtų perpus tokia įdomi, jei visur figūruotų tiktai „literatūrinė latvių kalba“, be savitų tarmiškų žodžių ir konstrukcijų. Paprasta kalba yra monotoniška kalba, kuo paprastesnė – tuo mažiau jai galimybių išlikti, bet kokioje formoje. Latgaliečių raštų kalbos juk niekas neperša, latgališkų kelio ženklų Rygoje neprisukinėja. Tad lai gyvena latgaliečiai su savo kalba ir savo kultūra Latgaloje, kodėl Rygoje dėl to taip nerimaujama? To aš negaliu niekaip kitaip paaiškinti kaip tiktai atviru šovinizmu iš baltų (nelatgaliečių latvių) pusės. Jei Latvija paskirtų bent vieną dešimtadalį rusų mokykloms einančio finansavimo latgaliečiams, mes gyventume žymiai jaukesnėje ir „latviškesnėje“ Latvijoje.

Kartoju – reikia nustoti politizuoti mokslą ir kultūrą. „Penktosios kolonos ir Maskvos rankos“ su mokslu nesusijusios. O jei toks ryšys yra – tai jau nebe mokslas. Ūžti ausis apie „separatizmą“ reikėjo tiems katalikų dvasininkams, kurie rašė knygas latgališkai, kai dar jokia Latvija nei vienam sapnuose nesivaideno.

Nereikėtų painioti terminų „valstybinė kalba“ ir „literatūrinė kalba“. Literatūrinė kalba yra bet kokia standartizuota forma, o valstybinė kalba yra tokia standartizuota kalba, kuri yra toje valstybėje įstatymiškai nustatyta kaip pagrindinė teisinė forma. Tai yra, teismuose, valstybės įstaigose ir t. t. ... Latgaliečių kalbos statusas jokios grėsmės „latvių literatūrinės kalbos“ padėčiai nekelia, bent jau už Latgalos ribų.

vertimas: http://etnosfera.blo...albeti-kuo.html

[vella]

labs raksts , dažas labas detaļas, priekš manim jaunas
tikai pēc tā visa ieraudzīt Martinšas Kukursas !
tak ar vienu galotni pietiktu (es saprotu, ka dubults neplīst), kā nekā dialect continuum... Martinas Kukuras, ja jau, tad jau...