Перейти к содержимому

Добро пожаловать на Balto-Slavica, форум о Восточной Европе.
Зарегистрируйтесь, чтобы получить доступ ко всем нашим функциям. Зарегистрировавшись, вы сможете создавать темы, отвечать в существующих темах, получить доступ к другим разделам и многое другое. Это сообщение исчезнет после входа.
Войти Создать учётную запись
Фотография

Lietuvių antropologija


  • Пожалуйста, авторизуйтесь, чтобы ответить
4 ответов в этой теме

#1
Weissthorr

Weissthorr

    Учредитель

  • Пользователи
  • PipPipPipPipPip
  • 6 511 сообщений
  • Пол:мужской
  • Город:Vilnius (LT)
  • Национальность:литовец
  • Фенотип: KM+понтид
Baltų susidarymas antropologijos požiūriu

Dolichokraniška europidinių Rytų Pabaltijo ankstyvojo neolito antropologinį tipą Raisa Denisova mano priklausius šiaurinių europidų rasinėms formoms, kurios apėmė Šiaurės rytų ir iš dalies Vidurio Europą ir genetiniais ryšiais galėjo būti susijusios su Dnepro-Doneco kultūros žmonėmis.

Prabaltų ir baltų šiaurės kaimynai - finougrų gentys – antropologiškai neblogai ištirtos. Vieningai sutariama, kad tolimu finougrų protėviai formavosi Pauralėje. Tai rodo jų mezobrachikranija ir platus, aukštas bei vertikaliai ir horizontaliai suplokštėjęs veidas. Šis metisinis protolapanoidinis tipas Rytų Pabaltijyje maišėsi su laivinių kovos kirvių kultūros žmonėmis dolichokranišku, griežtos profiliuotės veidu.

Tas procesas intensyviai vyko Estijos ir Latvijos teritorijoje: dešiniajame Dauguvos krante vyravo pirmasis, o kairiajame – antrasis. Taigi prabaltų arealo šiaurės vakarų pakraštys patyrė gana ryškią finougrų antropologinę įtaką. Prabaltų ir baltų pietryčių kaimynų – iranėnų antropologija menkai pažįstama, jų tipas ne toks aiškus jau vien dėl to, kad rytų Europos pietūs, ypač šiaurinė Juodosios jūros pakrantė gali būti laikoma vienu nestabiliausių Europos regionų. Čia nepaprastai intensyviai maišėsi antropologiniai tipai ir kultūros.

Vis dėlto su Juodosios jūros šiaurinės pakrantės prairanėnais siejamos vadinamos mediteraninės ypatybės: kaukolės gracilumas, siauras veidas, aštrus profilis.

II-I tūkstantmečio pr.m.e. baltai antropologijos duomenimis

To meto paminklus tyrusi antropologė R.Denisova skiria du gyventojų tipus: vienas jų labai masyvus, griežtai dolichokraniškas, siauraveidis, ryškios profiliuotės, o kitas – gracilesnis, submezokraniškas, siauraveidis, suplokštėjusiu veidu, o ypač viršutine jo dalimi (platiprozopinis), kuriam, tyrinėtojos manymu, galėjo padaryti įtakos Pabaltijo finų priemaiša.

Neturint antropologinių radinių iš Lietuvos, reikia tenkintis tokia prielaida: jeigu šiaurės ir pietvakarių kaimynus žalvario amžiuje sudarė du antropotipai, tai, galimas daiktas, tokių pat tipų žmonės gyveno ir Lietuvoje.

Šie keturi antropologiniai tipai ne iš esmės skyrėsi, o sudarė giminiškų formų grupę. Antai pagal dantų ypatybes visi priklauso tam pačiam Vidurio Europos odontologiniam tipui ir tai rodo glaudžią bei ilgalaikę jų sąveiką, kaip ir artimą kilmę.

Galima bendrais bruožais nušviesti šių tipų kilmę. Lietuvoje pagrindinis masyvus dolichokraniškas siauraveidis žmonių tipas (1), be abejonės, yra labai senas, aptinkamas baltų arealo vakariniame pakraštyje nė vėliau kaip nuo žalvario amžiaus, o gal ir nuo neolito pabaigos. Kelia nuostabą, kad beveik per pusantro tūkstantmečio (nuo XIII-XI a. pr.m.e. iki II-V m.e. amžiaus) šis tipas Pabaltijyje visiškai nepakito ir išlaikė tokias protoeuropidines ypatybes, kaip kad masyvumas (ypač didelis kaukolės ilgis ir aukštis) ir griežta dolichokranija. Mūsų eros pradžioje tų ypatybių Europoje jau nerandame. Antai iš I.Švideckos ir F.Riozingo kraniologijos duomenų suvestinės (0-500 m.e. metai) tik dviejų serijų kaukolės ilgio vidurkis prilygsta baltų serijoms, t.y., daugiau kaip 190 mm. Mūsų eros pradžioje kai kur Europoje, matyt dėl ypatingų vietos sąlygų, dar išliko antropologinio tipo, kuris tik veido siaurumu skyrėsi nuo protoeuropidinio, arba plačiąja prasme – Kromanjono tipo.

Gracilus dolichokraniškas siauraveidis tipas (2) susiformavo taip pat Lietuvoje ir Prūsijoje neolite ir žalvario amžiuje. Antai gracilių, tik, tiesa, mezokraniškų formų aptinkama tarp Nemuno, Narvos, Pamarių kultūros žmonių. Antrą vertus, gracilių dolichokraniškų siauraveidžių formų tuo metu buvo į vakarus ir pietus nuo Lietuvos, o būtent Šiaurės Vokietijoje, Pietvakarių Lenkijoje ir Šiaurės Čekijoje. Šiaip ar taip šis tipas Pabaltijy yra toks pats senas kaip ir pirmas: jo randama ne vėliau kaip žalvario laikotarpio.

Masyvaus dolichokraniško plačiaveidžio (3) tipo morfologinės savybės yra tarsi neolito laivinių kovos kirvių kultūros žmonių fizinių savybių atgarsiai, Tos savybės buvo būdingos Lietuvos, Estijos, Prūsijos laivinių kovos kirvių gamintojams. Lietuvoje šis tipas, be abejonės, atsiradęs iš rytų ar pietryčių. Toks tipas sutinkamas ir tarp Polocko krivičių.

Ketvirtasis (4) tipas gracilus, mezokraniškas, vidutiniaveidis taipogi susiformavo vietoje. Šiam tipui susiformuoti, be abejonės, padėjo sena Vidurio Europos brachikraniškų tipų kaimynystė.

Lietuviai IX-XII amžiuje

I-ojo tūkstantmečio pabaigoje jau turime tik du antropotipus. Masyvus dolichokraniškas plačiaveidis tipas (3) išsiplėtė į vakarus iki Ventos upės. Antras masyvus dolichokraniškas siauraveidis tipas dar tebevyravo Žemaičiuose: jis matyt jau baigė asimiliuoti Baltijos pajūrio gracilųjį tipą, kurio pėdsakai išnykę, bet kurio tikimybė Prūsuose visai reali.

Analogiškai Latvijoje, kur plačiaveidis tipas tebevyrauja Latgaloje, jos šiaurėje vis dar išlaikydamas finoidinės priemaišos žymių – polinkį į mezokraniją, suplokštėjusį veidą. Apie to meto kuršių ir žiemgalių tipą nėra žinių, bet galima manyti, kad ten, palyginti su I-ojo tūkstantmečio viduriu, neįvyko esminių poslinkių.

Taigi, I-ojo tūkstantmečio pabaigoje galima sutikti tam tikrą antropologinės konsolidacijos procesą. Odontologiškai tai reiškia Vidurio Europos odontologinio tipo „grynumą“. Tik Lietuvos šiaurėje per visą antrąją tūkstantmečio pusę jaučiama gracilaus šiaurinio (suomių) odontologinio tipo įtaka, atėjusi į Lietuvą iš Latvijos žiemgalių bei sėlių teritorijomis. O šiaip liko du labai artimi, bet kitokios kilmės tipai, kuriuos drąsiai galime vadinti žemaitišku ir aukštaitišku.

Lietuvių antropologiniai ypatumai.

Apie XIII- XIV a. lietuvių antropotipą galima kalbėti remiantis kiek vėlesniais XIV- XVII a. duomenimis. Šio laikotarpio lietuvių kaukolės mezomorfiškos (vid, dydžių), mezokraniškos, greičiau siauroko veido, žemų akiduobių, atsikišusios nosys. Nosis dominuoja veide, jos šaknis aukšta, smarkiai išvešėjusi, veidas pakankamai ryškiai horizontaliai profiliuotas. Nors dar išlikę regioniniai skirtumai, tačiau odontologiškai visi gyventojai priklauso Vidurio Europos odontologiniam tipui, kuris pasižymi nepaprastu „grynumu“ ir neturi kiek ryškesnės šiaurietiškos ar Pietų priemaišos.

Palyginti su I tūkstantmečio žmonėmis, II tūkstantmečio antrosios pusės gyventojai skyrėsi gracilumu (sumažėjusia dauguma kaukolės matmenų), mezokranija (suapvalėjusia smegenine), siauresniu veidu. Be abejonės, tai I tūkstantmečio žmonių palikuonys. Tie skirtumai atsirado savaime, be rasių maišymosi, dėl vadinamosios epochinės tendencijos, kuri kaip tik ir reiškia gracilizaciją ir brachikranizaciją.

Būtina pažymėti, kad vėlyvųjų viduramžių žmonės buvo gerokai žemesni. Antai I tūkstantmečio Lietuvos vyrų ūgis buvo vidutiniškai lygus 175,2 cm, moterų- 163,4 cm, o II tūkstantmečio viduryje sumažėjo iki 169,6 ir 159,6 cm. XIX- XX amžių sandūroje vidutinis ūgis pradeda vėl didėti.

Per du paskutiniuosius tūkstantmečius Lietuvoje išsilaikė savotiška ūgio diferenciacija. Ypač ryški ūgio žemėjimo tendencija išlieka einant iš Šiaurės vakarų į Pietryčius. Tai, matyt, reikėtų aiškinti skirtingomis šių regionų gamtos sąlygomis ir ekonominiu lygiu.

Dabartinių Lietuvos gyventojų antropologines savybes 1952- 1955 m. tyrė jungtinė kompleksinė Pabaltijo ekspedicija. Didžiojoje Lietuvos dalyje (Žemaitijoje, Pamaryje, Užnemunėje ir Vakarų Aukštaitijoje) gyvenantys žmonės yra aukštesnio negu vidutinio ūgio, jų plaukai pilkšvi arba kaštoniniai, kiek banguoti. Akys dažniausia šviesios: žydros, žalsvos, pilkos. Smegeninė galvos dalis plati, apvali (brachikefališka), kakta statoka, veidas siauras, nosis ilgoka, tiesi ar su kuprele, smarkiai išsišovusi veide, tarpuakis aukštas, skruostai neatsikišę. Tokios išvaizdos žmonės gyvena ir Lenkijoje, Čekijoje, Pietryčių Vokietijoje. Minėtas kūno ypatybių derinys pagal geografinę sritį, kurioje labiausiai paplitęs, yra vadinamas Vidurio Europos antropologiniu tipu.

Rytų Lietuvos, t.y. Dzūkijos ir Rytų Aukštaitijos gyventojų išvaizda kiek kitokia: ūgis žemėlesnis, plaukai tamsesni, dažniau pasitaiko kaštoninių, bet akys beveik tokios pat šviesios kaip ir kitur Lietuvoje, gal šiek tiek tamsėlesnės Ukmergės ir Šalčininkų apylinkėse. Galva truputį pailgesnė (ne tokia brachicefališka). Toks fizinių požymių derinys susidarė sumišus dviems rasiniams tipams, kurie vyrauja ne Lietuvoje, o kaimyninėse Pabaltijo teritorijose. Tai- rytų Baltijos ir Valdajaus tipai. Pietryčių Lietuvos (Varėnos- Šalčininkų) gyventojų išvaizdai, įtakos, matyt bus padarę ryšiai su Rytų ir Pietryčių kaimynais- Šiaurės Baltarusijos, Dnepro aukštupio gyventojais. Jie tamsesnių plaukų ir akių, grakštesnių negu šiauriečių galvos proporcijų. Lietuvos Šiaurės vakaruose, ypač Kretingos ir Mažeikių rajonuose, be daugumai lietuvių būdingų savybių, aptinkame ir tokį požymių derinį: aukštą ūgį, labai šviesias akis ir plaukus (dažnai gelsvus), didelius galvos ir veido matmenis, nuožulnią kaktą, ryškius antakių lankus ir tarpuakį, smarkiai atsikišusią nosį. Tai vakarų Baltijos (nordinis) rasinis tipas, vyraujantis Baltijos jūros pakrantėse: Estijos ir Latvijos pajūryje, Šiaurės Vokietijoje, Skandinavijoje ir tt.

Pagal atliktus odontologinius tyrimus (patikrinta daugiau kaip 5000 gyventojų iš visos Lietuvos) išaiškėjo, kad Lietuvoje vyrauja Vidurio Europos antropotipas, kurį galima laikyti tiesiog etaloniškai grynai, neturinčiu kiek nors pastebimos kaimyninių tipų įtakos.



1. Masyvus dolichokraniškas siauraveidis tipas;
2. Gracilus dolichokraniškas siauraveidis tipas;
3. Masyvus dolichokraniškas plačiaveidis tipas;
4. Gracilus mezokraniškas vidutiniaveidis tipas.



1. Ryški šiaurietiškojo (Vakarų Baltijos tipo) priemaiša;
2. Vidurio Europos antropologinis tipas;
3. Vidurio Europos antropologinis tipas su Rytų Baltijos - Valdajaus tipo priemaišomis.

pagal knygą "Lietuvių etnogenezė".

#2
Weissthorr

Weissthorr

    Учредитель

  • Пользователи
  • PipPipPipPipPip
  • 6 511 сообщений
  • Пол:мужской
  • Город:Vilnius (LT)
  • Национальность:литовец
  • Фенотип: KM+понтид




#3
Weissthorr

Weissthorr

    Учредитель

  • Пользователи
  • PipPipPipPipPip
  • 6 511 сообщений
  • Пол:мужской
  • Город:Vilnius (LT)
  • Национальность:литовец
  • Фенотип: KM+понтид
Antropologijos profesoriaus Gintauto Česnio žodžiais:

"Pirmieji Lietuvos gyventojai – mezolito (viduriniojo akmens amžiaus) medžiotojai – į miškatundrę atsikraustė X-IX tūkst. pr. m. e., nutirpus paskutiniam ledynui. „Jei anksčiau kas nors ir buvo, ledynas nuplovė visas žmogaus liekanas“

Šie medžiotojai atėjo iš Baltijos jūros vakarinės pakrantės. Pietiniu jūros pakraščiu jie slinko į rytus ir šiaurę. Randamos masyvių pailgagalvių žmonių kaukolės rodo, kad lietuvių protėvių šaknų reikia ieškoti Skandinavijoje. Šie nuo senųjų Skateholmo (vėlyvojo mezolito gyvenvietės Pietų Švedijos Skonės regione) gyventojų skyrėsi tik kaukolės aukščiu. Be to, Lietuvos teritorijoje vyravusi mezolito kultūra buvo panaši į Danijos teritorijos kultūrą.

Bene seniausia rasta lietuvių protėvio kaukolė – mezolito žmogaus iš Spigino, datuojama VI-V tūkst. pr. m. e. Kiek vėliau – kaip spėjama, IV tūkst. pr. m. e., gyveno „žynys” iš Donkalnio. Jų kaukolių amžius buvo nustatytas tiriant radiokarbono metodu, kuris yra gerokai tikslesnis nei datuojant pagal papuošalus ir kitus radinius.

Pirminio Lietuvos teritorijos apgyvendinimo, užtrukusio iki IV tūkst. pr. m. e., metu susiklostė ikiindoeuropietiškasis antropologinis fonas.

Antrame lietuvių etnogenezės etape – viduriniajame neolite, III-II tūkstm. pr. m. e. – atėjo indoeuropiečiai ir susiformavo baltai. Iki tol čia gyveno dvejopos kilmės žmonės – Nemuno ir Narvos kultūrų, senieji Europos gyventojai. Atsikrausčius indoeuropiečiams – virvelinės keramikos gamintojams, kurie nužiestus puodus puošė virvelės ornamentu ir gamino laivinius kovos kirvius, susiformavo pamarių kultūros žmonės.

Pirmąja žinoma balte, savotiška pramote, laikoma Donkalnio moteris, gyvenusi prieš maždaug 4 tūkst. metų. Rekonstruotos ir vėlyvajame bronzos amžiuje gyvenusių taip vadinamų Kirsnos bei Turlojiškės žmonių – pagyvenusio bei jaunesnio vyrų išvaizda. Oksfordo universitete radiokarbono metodu buvo nustatyta, kad Kirsnos žmogus galėjo gyventi prieš 2780-2899 metų.

„Mes nedėkingoje Baltijos jūros pakrantėje niekur nesitraukdami gyvename jau 4 tūkst. metų. Reta tauta gali pasigirti, kad toje pačioje vietoje taip ilgai gyvena. O kaip susimaišiusi Europa… Slavai apskritai nežino, kada atsikraustė. Iki VII a. apie juos niekas nekalba. Germanai – irgi.“

Slavų įtaka baltų genofondui buvo menka

Trečiame etape – I-XII a. susiformavo baltų genčių sąjungos. Kadangi didelė dalis šių genčių išnyko kartu su savo etnonimais, jų gyventos teritorijos ribas padėjo nustatyti vandenvardžiai. Tai padarė rusų lingvistai.

Vakarų baltai I tūkst. viduryje skilo į kuršius, skalvius, prūsus, žiemgalius, žemaičius, sėlius, vakarų aukštaičius, rytų aukštaičius, jotvingius, latgalius ir padneprės baltus. Šios genčių sąjungos susidarė ne tik dėl geografinės ir kultūrinės izoliacijos (mat didelių gamtinių pertvarų šioje teritorijoje nebuvo, nebent miškai), bet ir dėl žmonių migracijos iš rytų, baltų arealo centrinės dalies (brūkšniuotosios keramikos kultūros) į vakarus.

II-V a. teritorijoje iki Šventosios gyveno siauraveidžiai, grakščių kaukolių žmonės. Labiau į rytus buvo įsikūrę masyvūs plačiaveidžiai ir neaiškaus tipo atstovai, per jotvingius galėję susimaišyti su pietų stepių gyventojais.

V-VI a. ši neaiški priemaiša nyko, o plačiaveidžiai ėmė slinkti jūros link. Dalį siauraveidžių jie „pasiglemžė“, dalį „pristūmė“ prie jūros. Jau VI-XI a. Lietuvos teritorijoje ėmė vyrauti aukštaičiai. Beje, Latvijoje buvo pastebėtas panašus judėjimas.

Taigi aukštaičiai ir latgaliai formavosi atėjūnų, spaudusių slinkti jūros link, genofondo pagrindu. Žemaičiai ir žiemgaliai susidarė autochtonų (pirmykščių vietos gyventojų) genofondo pagrindu, o kuršiai ir prūsai – buvo prie jūros pristumtų siauraveidžių palikuonys.

Jau tais laikais baltų ir slavų gentys atsiskyrė. Genais jos keitėsi tik paribio zonose. „Geležies amžiuje ir ankstyvaisiais viduramžiais susiformavusios slavų gentys didesnės įtakos Lietuvos gyventojams nepadarė, nebent periferijoje“, - teigė mokslininkas.

Tokį judėjimą nulėmė po Romos imperijos žlugimo prasidėjęs didysis tautų kraustymasis, iš esmės sumaišęs Europos gyventojus. Pavyzdžiui, Prancūzijoje frankus pakeitė romanai. Kraustymasis mažiau palietė italus ir graikus. Atsiritus šiai bangai iki Baltijos jūros, baltai taip pat traukėsi ten, kur gyveno panašios kultūros ir kraujo žmonės.

Viduramžiais lietuviai buvo sumažėję

Paskutiniame etnogenezės etape – XIII-XVIII a. susiformavo lietuvių tautos antropologiniai požymiai, kitaip tariant, fizinės ypatybės.

Dabartinių lietuvių fizinės savybės yra visų vakarinio baltų arealo genčių genofondų palikimas. Anot Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorės Irenos Balčiūnienės, genčių artimumą liudija tai, kad visos jos atstovauja tam pačiam Vidurio Europos odontologiniam tipui.

Viduramžių Lietuvos gyventojai buvo kur kas homogeniškesni negu Latvijos. Tačiau iki šiol išliko nors ir menki, bet patikimi skirtumai tarp žemaičių, aukštaičių bei baltarusių etninio paribio.

Baltams artimi ne tik baltarusiai, bet ir šiaurės vakarų rusai. Kai kurios baltų gentys buvo slavizuotos.

Beje, antropologai pastebėjo, kad bėgant laikui gerokai kito ne tik dabartinės Lietuvos teritorijos gyventojų kaukolės forma, bet ir ūgis. I tūkst. vyrai buvo gana aukšti (vidutiniškai 172 cm), XIV-XIX a. jie gerokai pažemėjo (iki 166 cm), dabar vėl ūgtelėjo iki 178 cm.

Moterų ūgis kito ne taip smarkiai (160 cm, 155 cm, 165 cm).

Dar vienas įdomus dalykas – einant Lietuvos teritorijoje iš šiaurės vakarų į pietryčius, vidutinis ūgis sumažėja keliais centimetrais, taip pat sutrumpėja gyvenimo trukmė".

Iš: http://www.delfi.lt/...php?id=20646059

#4
Weissthorr

Weissthorr

    Учредитель

  • Пользователи
  • PipPipPipPipPip
  • 6 511 сообщений
  • Пол:мужской
  • Город:Vilnius (LT)
  • Национальность:литовец
  • Фенотип: KM+понтид
The Baltic-Speaking Peoples

Our study of the northern racial zone of Europe has proceeded nearly to its conclusion; except for the northern Slavic regions there remain only the countries at the southeastern corner of the Baltic Sea, Latvia and Lith uania. These countries are occupied by the Letts and Lithuanians, the only surviving speakers of the Baltic branch of Indo-European languages. Baltic is a member of the Satem division, closest to Slavic, and is at the same time the most archaic surviving form of Indo-European speech. It was formerly once spoken by a number of other peoples, including the Prussians, who gave it up in favor of German at the time of the Teutonic Knights, and perhaps also the White Russians, who may have adopted Slavic. Like the rest of the Indo-European-speaking world, the original Balts were presumably Nordics, representing a blend of some sort between Neolithic Danubians and Corded peoples; unlike the other Indo-European groups, however, they have left no sure skeletal remains from their early history with which we may check this assumption. Their original home is believed to have lain between the territories of Finns, Slavs, and early Germanic tribes; it probably lay north of the old Slavic territory in southwestern Russia, on the upper reaches of the Dnieper. 107

It is not known when the ancestors of the Baltic peoples left this primeval home and moved northwestward to their present habitat, but the bulk of the migration probably did not antedate the beginning of the Iron Age. During the late Neolithic of the northern countries, the River Dьna, which now bisects Latvia, formed the southern boundary of the Kammkeramik culture, with which the Salis Roje and Lake Ladoga cranial types are associated; south of this river, descendants of the Corded people were apparently in possession of the land until the arrival of Germans and of the Baltic ancestors.

The ancestors of the Letts were the first to move northward; they were not followed by the Lithuanians until the dawn of historic times, and history began in that region about 1200 A.D. About that time the top of the Kurland peninsula was occupied, more extensively than at present, by the Livs, who also held the coastal portion of Livonia, along the eastern shore of the Gulf of Riga. South of the Livs, in Kurland, were the Kurs themselves, a tribe of undetermined linguistic affiliation, but which, whatever its former idiom, was soon converted to Lettish speech. South of Riga lived the Baltic-speaking Zemgali tribesmen; east of them, along the Dьna, were the Seri; while the Letgali, or Letts Proper, occupied the whole eastern half of modern Latvia. In historic times, the last named moved westward and absorbed the remnants of the other tribes, giving their speech and nationality to the present Lettish people.

The Germans, from the beginning, have played an important part in the history of the Baltic states, both as immigrants and as purveyors of Christianity and of mediaeval European civilization. In 1201 A.D. the city of Riga was founded by Germans from Bremen and Hamburg, and this was the commencement of along period of concentrated German influence which made itself felt racially as well as culturally. The central points of German culture in the Baltic lands were the cities of Riga, Dorpat, and Reval, which belonged to the Hanseatic league.

In the thirteenth century the German religious orders began their work of conversion and conquest in this neighborhood; first the Sword-brothers, and then the Teutonic Knights. The latter were especially concerned with battling the Lithuanians, who had, in the thirteenth century, forced themselves into the territory between outposts of the order in Livonia and Prussia. One of the results of the activities of the Teutonic Knights was the defeat of the Zemgali; these tribesmen left their homes in numbers and joined forces with the Lithuanians, while the Letts themselves moved westward to replace them.

Despite the activity of the orders, the Lithuanians became, during the thirteenth century, a very powerful people, and founded an empire which reached from the Baltic to the Black Sea, and which included much territory occupied by Russians. In 1401 a Lithuanian prince married the Polish crown princess, uniting these two kingdoms, who together warred effectively against the Teutonic orders. A century later the Russians invaded Livonia, with 90,000 Tatar and Russian troops, and from this time on the Lithuanian political power was weakened. The independence of the Baltic peoples was destroyed in 1561, when Esthonia went to Sweden, and Latvia and Lithuania were handed back and forth between Russia, Poland, and Sweden; at the time of the final partitionment of Poland they went to Russia. In the sixteenth century the reformation spread over Latvia and Esthonia, and as a result of this the Letts are now Protestants, while the Lithuanians, who were the last Balts to be converted to Christianity, and who fell under Polish influence, are Catholics.

The ethnic significance of the history of this region is that much German blood must have been assimilated as a result of the building of the German cities, especially in Livonia, and Swedish and Russian influence during the historical period must have had some effect as well. Seven per cent of the modern population of Latvia and Esthonia is still German, and the nobility is almost entirely German in origin.

Opportunities for the absorption of mongoloid blood came at several times, especially in 1410, when the Lithuanian prince Witold sought help from the Tatar Khan Tochtamysch, and was given 40,000 men who subsequently settled on the banks of the Niemen River near Vilna. In 1432 more Tatar allies came from the Volga, and 3000 of them remained in the service of the great Lithuanian princes.

The great Russian census of 1887 found 6540 persons of admitted Tatar ancestry in Lithuania, Poland, Volhynia, and Podolia. Many more must have been absorbed, while others, soon after their arrival, may have wandered eastward to their former homes. At any rate, in studying the racial composition of the Baltic peoples, the Finnic tribes who have been absorbed by the Letts (and in particular the Livs), the Germans, and the Tatars must not be forgotten.

There is an abundance of adequate modern anthropometric data on the Letts,108 which indicates, on the whole, that despite regional and individual variations this people may, as accurately as the Finnish speakers upon whose territory they border, be considered representatives of the East Baltic race. The mean stature of Latvian males is nearly 172 cm., as tall as modern Nordics; this stature reaches the height of 174.7 cm. in the district of Liepaja, in southwestern Kurland, along the Baltic shore. In general it decrease, slightly from west to cast, but never goes below 170 cm. in the country districts. The city population, which contains a large foreign element, especially German, is two centimeters shorter than that for the nation. Bodily proportions show the Leas to be long legged, wide shouldered, and long armed; a mean relative span of 107 places them in the same class with the Finnish peoples.

The cranial dimensions and proportions arc nearly the same as those of the Baltic Finns; the mean head length of 190 mm. and breadth of 153 mm. yields a sub-brachycephalic cephalic index of 81, while the vault height is of normal East Baltic dimensions. A selected sample of supposedly pure Leas, from the district of Cesvaine in eastern Latvia, has the same head form as the others, but larger length and breadth dimensions (193 mm. by 157 mm.). Unlike the Finns, however, the Letts seem once to have been longer-headed; early skeletal material which may definitely be ascribed to their ancestors, and which dates from 800 to 1200 A.D., is dolichocephalic, with a mean cranial index of 74.1 for a series of eleven male crania,109 and of 74.4 for the same, with twelve female skulls added. These skulls are of moderate vault height, quite short and moderately broad faced, with mesorrhine to chamaerrhine noses, and low orbits. On the whole they represent a variety of Nordic in which a short-faced, loworbitted element is especially prominent. The change in head form of the Letts,110 less radical than that found in many parts of central and eastern Europe, may almost certainly be ascribed here to a general absorption of round-headed racial elements, of which several have been historically traced.

In facial dimensions, the living Letts are again East Baltic, with broad foreheads (110 mm.), moderately broad bizygomatic diameters (137140 mm.), and broad jaws (ca. 110 mm.). The face heights, at the same time, are only moderately great (122 min.), and the facial index is mesoprosopic. An upper facial index of 50 falls into the broad category, and emphasizes the depth of the Lettish mandible. The nose, moderately leptorrhine, with mean indices varying from 63 to 67, is similar in sire and proportions to the Baltic Finnish standard. In a combined sample of hefts, Lithuanians, and White Russians, Hesch has shown that taller stature is associated with relatively long heads, narrow faces, and narrow noses, and vice versa. This evidence indicates that a Nordic or Corded clement, or both, can probably still be isolated.

Pigmentation data on the Lefts is abundant, and shows clearly that the Letts, as a group, are as blond as Swedes and Norwegians. The skin color, observed on the yon Luschan chart, is uniformly fair, but rarely very vascular. The lair color is ash-blond in half the entire series, while the other half is more brown than golden blond. There seems to be very little black hair, and red totals less than one per cent. The distribution of hair color shows regional variations, of reversed concentric order, for the ash-blond hues are concentrated in the eastern half of the country, in the purest Lettish territory, while the western and coastal regions, occupied in earlier times by the Fl time tribes and by the enigmatic Kurs, is characterized by brown shades, especially on the golden side of the scale. The eye color of the Letts as a whole is predominantly light, with pure blues and grays totalling one-third, and predominantly light shades reaching between 57 per cent and 59 per cent; pure brown eyes arc very rare, but. darkmixed eyes are not uncommon. On the whole, the hair color tends to be proportionately lighter than eve color.

The hair foam of the Lots is straight in over 90 per cent of cases. I lair form was observed with hair color in the large recruit survey, and regional differences noted. Such differences, however, are slight when compared with those of hair color. The western regions, especially the country of the Livs and Kurs, have more straight hair than the east, but in no district does wavy hair attain more than 10 per cent. The Letts are surely straighter haired than are the peoples of Scandinavia, with the necessary exception of the Lapps.

The foreheads of the Letts slope very slightly or none at all in the vast majority of cases - retreating forehead profiles such as characterize the classical Nordic type are seldom encountered. The foreheads are in most cases likewise rather high and broad, and only moderately curved. The cranial vault is of a rounded form, and lacks the sharp transitions between the bones of the skull which have been seen in the Nordic. The occiput is in most instances well curved, and both flat and excessively protruberant forms are rare. The very few flatttened occiputs found by Hesch are attributed by him to a minority Armenoid element brought in by the Tatars, but it might equally well be ascribed to other sources.

The root of the nose is moderately high to quite high, and is of medium breadth. The bridge is of moderate breadth, and is usually straight in profile, although concave forms outnumber the convex. The tip of the nose is well rounded, and usually horizontal in inclination. Both elevated and depressed forms are infrequent. The wings are thin, highly placed, and of medium lateral extension, although compressed forms arc quite frequent. The general impression of the nose is one of moderate height and breadth, and of medium, normally inclined tip and wings. It is not notable for its height or narrowness, and at the same time is only rarely broad or everted. It is a normal, intermediate European type of nose, not very different from the Nordic. The lips are medium to thin, and usually have little or no eversion, possibly because the bite is frequently edge-to-edge. The teeth are said to be remarkably large and of excellent quality, with a minimum of caries and malformations.

In the soft parts of the eye region, the upper eyefold hangs down to or over the outer corner of the eye, in a characteristic external fold, in the majority of fully adult instances. The opening of the eye slit is medium to wide, and usually straight of axis, although in one-third of instances an upward obliquity of the outer eye corners was observed. The malars are rather prominent among the Letts, although not as frequently as among most Finns. The lower angles of the jaw, too, are frequently salient, and the face, although oval or elliptical in over two-thirds of instances, is in other cases rectangular in form.

Body hair is absent in more than half of adult male Letts, and arm and leg hair quite scanty. The mustache is described as being sub-medium in thickness in over half of the cases, and the hair on the: cheeks and chin is even less abundant. Although the head hair is usually straight, the mustache and beard are characteristically wavy, the body hair wavier, and the pubic hair, as with practically all Europeans, curly.

Although Nordic types may frequently be picked out of the Lettish population, the general impression is that alongside the Nordic is found a much more numerous element, equally blond, which is essentially East Baltic, and which is much the same as that found among the Finnicspeaking peoples farther north. The one region of Latvia in which unusual or atypical racial conditions are found is the southwestern coastal section of Kurland, the home of the linguistically unidentified Kurs, who seem to have been especially characterized by extremely tall stature and brown hair. This racial element is probably that which entered into the composition of the Livs to differentiate them from other Finns; and its general description would suggest that here we are concerned with a maximum survival of the descendants of the Corded people who found in this northern retreat a relatively inviolable asylum.

Whereas the Letts have long been in close contact with Finnish peoples, and have absorbed whole Finnish tribes, the Lithuanians have been in contact rather with Slavic peoples, especially Poles and Russians. German influence has been important in each, while in Lithuania there is a not inconsiderable Jewish population. In Lithuania, however, we begin to arrive in that complex part of Europe in which a village of one ethnic and linguistic type is alternated with that of another; in which many kinds of people live side by side, but between whom wholesale mixture is infrequent. Among the Lithuanians themselves there are two linguistic divisions; the Jmouds or Samogitians, who number nearly half a trillion and live in the western part of the Kaunas district, near the East Prussian border, and the Lithuanians proper, who number more than three millions.

Except for Hesch's study of war prisoners, the anthropometric sources on the Lithuanians are old, and less complete than those on the Letts.111 They show, however, that the Lithuanians averaged two centimeters less in stature than the Letts, both in the Russian census of 1874-83, and during the World War. If they have increased in pace with the Letts, their present stature mean should be 168 or 169 cm. If not, it should fall between 166 and 167 cm. Despite a shorter stature, the Lithuanians have slightly broader shoulders and hips than the Letts, and these differences are magnified in the indices of bodily proportions. The span is both absolutely and relatively shorter, with an index of 105.6. The trunk length of the Lithuanians is greater, and the lower arm segment shorter. Thus in body build the Lithuanians frequently approach a thick-set constitutional type, while the Letts are more characteristically linear.

In head and face measurements, the Lithuanians differ from the Letts only in sagittal and vertical dimensions; the Lithuanian head is shorter, with a mean length of 188 mm., while the cephalic index has a mean of over 82; the facial breadths are similar to those of the Letts, while both total and upper face heights are a millimeter less; both facial and upper facial indices show a greater tendency to euryprosopy. The nose, at the same time, is a little shorter; the interorbital diameter slightly wider. In the interorbital, Hesch finds modes in his total. series at 31 mm. and 34 mm.; the former seems to be Nordic, the latter East Baltic or Neo-Danubian.

In pigmentation the Lithuanians are less frequently blond than the Letts. This is true in skin color as in hair and eye shades, for over 70 per cent of Lithuanians have skin darker than von Luschan # 10, while only 46 per cent of Letts were listed in this category. Dark brown hair (Fischer #4-5) is found in 40 per cent of Hesch's Lithuanian series, as against 21 per cent for his Letts. Of the remaining shades, ash-blond is the most frequent, and the darkest grade of ash-blond (Fischer #26), is the most frequent of all single numbers. Larger series observed without scales agree essentially with Hesch's material, but ,give the Lithuanians about 7 per cent of black or nearly black hair. The vast majority of Lithuanians have mixed eyes; only 10 per cent have pure light irises (Martin #15-16), as compared to 25 per cent for Letts; at the same time pure brown eyes number but 3 per cent. On the whole, therefore, one cannot say of the Lithuanians, as of the Finns, Esths, Livs, and Letts. that they are as blond as Scandinavians, but they are still predominantly light. There are probably regional variations of which our present data give us little positive indication.

A comparative study of hereditary landed aristocrats and of small land owners112 shows, however, that class differences in physical type must be even greater. The privileged class had, in 1912, a mean stature of 172.8 cm., the small land owners of 164.8 cm.; there was a slight difference in pigmentation, with the gentry running to brown hair and blue eyes, and their economic inferiors to lighter hair and mixed or brown eyes. The head size of the upper class was much larger, but the head form, face form and nose form were the same in each.

In hair form the Lithuanians, like the Letts, are almost all in the straight category. Three per cent of Lithuanians have curly hair, as against 7 for the Jmouds, indicating that the farther east one goes, the straighter the hair becomes. Among Lithuanians proper and Jmouds, and among Letts as well, curly hair is almost always blond or light brown.

In observations of general head and forehead form the Lithuanians resemble the Letts, except that rounder heads with broader foreheads are more frequent. The nasal root is less frequently high, but little different in breadth; the bridge is somewhat broader, and runs to more convex and concave extremes in profile. The tip points upward in 35 per cent of cases, and is definitely snubbed in 22 per cent. In the high frequency of this broad, up-tilted form the Lithuanians exceed the Letts by two to one. On the whole the frequencies are greater at the extremes in the Lithuanian sample than in that of the Letts, and indicate a greater diversity of nose form.

The lips of the Lithuanians arc somewhat thicker membranously, and more frequently evened than those of the Letts, although still they must be considered as medium. Great differences are found in tire soft parts of the eye, for while an external fold occurs in 55 per cent of Letts, only 17 per cent of Lithuanians have it. Some degree of upward obliquity of the eye slit is found in 40 per cent of casts, slightly higher than with Letts. The chin form is usually rather wide and rounded. Although we have no comparative data on malars, the indication is that they are no less prominent, in any event, than those of the Letts. Although the Lithuanians arc clearly less Nordic morphologically than are the Letts, they are at the same time less typically East Baltic in the Finnish sense in the total contour of the face, for more elliptical and fewer rectangular shapes are found among them.

The Lithuanians differ again from the Letts in having much less body hair, on chest and on arms and legs. Only 25 per cent have a medium mustache thickness, as judged by ordinary European standards, while the proportions on chin and cheek fall to 17 per cent and 10 per cent respectively. The unusual glabrousness of the Baltic-speaking peoples, as best exemplified by the Lithuanians, totally differentiates it from central European brachycephals of Alpine inspiration.

Talko-Hryncewicz, in his time one of the most assiduous students of race in eastern Europe, measured a series of so-called Lithuanian Tatars, the descendants of those Tatars who were brought into Lithuania for military purposes during the Middle Ages.113 They differ physically from the Lithuanians in many respects, and thus show that their absorption has not yet been completed. In skin color more than one-fourth are brownish, and an equal number yellowish, while less than half may be classed as light or white; less than 30 per cent are light or light brown haired, and over 70 per cent dark brown or black in hair color. In eye color almost half are classified as brown, and very few appear to be pure light. Although these Tatars are not purely brunet, they are much more brunet than the Lithuanians, and the light elements among them may not wholly be accounted for as the result of recent or local mixture.

In stature they are appreciably shorter than the Lithuanians, with a mean of 162.8 centimeters. Their head form, with a cephalic index of 81.9, is no different from that of the Lithuanians, although the absolute dimensions of the head, 183.6 and 151.4 millimeters, are smaller. Although the facial measurements are not comparable, the forehead is even broader than that of the Lithuanians, and the nose, while identical in breadth, is even shorter, with a nasal index of 69.4. As nearly as one may judge, these Tatars seem to have preserved in large measure the characters of their ancestors.

The deviation of the Lithuanians from their Lettish kinsmen cannot, however, be attributed in major degree to the absorption of Tatar blood. The Lithuanians are more southerly in habitat than the Letts, and are in contact with different neighbors; they form as a national group a branch of the greater East Baltic race, but a somewhat different variety from that of the other peoples living on the eastern side of the Baltic Sea. Their divergence in a racial sense points to the populations which we will study later in eastern Germany, Poland, and western Russia.


Notes:

107 Hesch, M., Letten, Litauer, Weirsrussen.

108 Backman, G., FUL, N. F., vol. 29, 1923-24, pp. 99-126, 127-163; LUR, vol. 12, 1925, pp. 367-379.
Hesch, M., Letten, Litauer, Weissrussen.
Jerums, N., and Vitols, T. M., LUR, vol. 18, 1928, pp. 279-375.
Waeber, O., Beitrдge fur Anthropologie der Letten.

109 Knorre, G. von, ZFMA, vol. 28, 1930, pp. 256-312.

110 An inbred group of free farmers, holding special rights granted their ancestors in the thirteenth century and confirmed by Gustavus Adolphus, has been studied by Jerums and Priman. These people, who call themselves the "Kurish Kings," had been reduced, by 1925, to a total of 11 men and 12 women. They are very blond, and the men have a mean C. I, of 77.4, the women of 75.2. Backman believes that they represent the lettish racial type of 700 years ago, preserved by inbreeding.

111 Baronas, I. O., RAJ, vol. 3, 1902, pp. 63-87; AFA, vol. 30, 1904, pp. 220-222.
Brennsohn, L, ,Zur Anthropologie der Litauer.
Hesch, M., Letter, Litauer, and Weissrussen.
Jantschuk N. A., IILE, vol. 12 #6 1890, pp. 200-211. Rйsumйs in AFA, vol. 26, 1900, pp. 839-840; Anth, vol. 3, 1892, pp. 475-476.
Olechnowicz, W., ZWAK, vol. 18, 1895, pp. 47-76.
Talko?Hryncewicz, J., ZWAK, vol. 17, 1894, pp. 51-172; MAAE, vol. 9, 1907, pp. 11-86; vol. 12, 1912, pp. 3-112.

112 Talko-Hryncewicz, J., 1912.

113 Talko-Hryncewicz, J., 1907.


Šaltinis:
"The Races of Europe" by Carleton Stevens Coon

#5
Weissthorr

Weissthorr

    Учредитель

  • Пользователи
  • PipPipPipPipPip
  • 6 511 сообщений
  • Пол:мужской
  • Город:Vilnius (LT)
  • Национальность:литовец
  • Фенотип: KM+понтид
Lietuvos gyventojų antropologija iki XIII amžiaus

Rimantas Jankauskas

Etnoso ir populiacijos istorijos pažinimas nebus pilnas, jei nenagrinėsime praėjusių epochų gyventojų biologijos arba fizinės antropologijos. Etnoso istorijai pažinti svarbūs duomenys apie gyventojų tankumą, jų gyvenimo trukmę, bendruomenės dydį, žmonių ūgį, išvaizdą, jų maistą ir sveikatą, apie migracijos kelius ir jos atspindžius genuose. Tad šiame straipsnyje ir paliečiami kai kurie iš minėtų klausimų.

Vėlyvojo paleolito antropologinių radinių Lietuvoje nėra. Spėliojama, kad paskui šiaurės elnių bandas atklydę Madleno ir Svidrų kultūrų žmonės turėjo būti gana aukšti (vyrai – iki 180 cm, moterys – apie 160 cm), stambaus ir tvirto sudėjimo, pailgomis galvomis, platokais veidais.

Iš mezolito laikmečio turime tris kapus, datuojamus VI tūkstm. pr. Kr. Visi jie rasti Telšių rajone. Du – Spigine (3 kape buvo palaidota suaugusi moteris, o 4 kape – 30–35 metų moteris). Vienas rastas Donkalnyje. 4 kape buvo palaidotas 50–55 metų vyras. Sprendžiant iš palaikų, to meto žmonės buvo neaukšti (vyrai – apie 166 cm, moterys – apie 156 cm), kresno kūno sudėjimo (moteris svėrė apie 55 kg), vidutinių matmenų apskritokomis galvomis ir platokais veidais. Smarkiai nudilę dantys rodo, kad žmonės maitinosi rupiu maistu. Donkalnio vyro kaukolės tyrimai atskleidė to meto gyvenimo sąlygų ypatumus. Atrodo, kad šį vyrą skalpavo, tačiau žaizdos sugijo.Tai liudija apie konfliktus tarp bendruomenių (gal ir bendruomenės viduje) arba sudėtingus ritualus. Dažnus konfliktus atskleidžia sugijusi riešo trauma, o sunki dešiniojo peties sąnario patologija atsirado nuolat svaidant sunkią ietį. Šie faktai patvirtina A. Butrimo nuomonę, kad kape buvo palaidotas senas medžiotojas.

Negausu ir ankstyvojo neolito (4550/4300–3400 m. pr. Kr.) radinių. Spigino kapas Nr. 1, 6 ir kapai iš Kretuono 1B kapinyno (Švenčionių raj.) rodo, kad to laiko žmonės buvo dar žemesnio ūgio negu mezolite (vyrai apie 158 cm, moterys tik apie 148 cm). Kaukolių matmenys ir forma iš esmės nesiskyrė nuo mezolito gyventojų. Dantų forma (ji dažniausiai mažai kinta iš kartos į kartą) liudytų apie mezolito žmonių biologinį tęstinumą ankstyvajame neolite. Įdomu, kad jau tada gyvenusių žmonių dantys paliesti ėduonies, kuris susijęs su gausesniu angliavandenių (paprastai gaunamų su augalininkystės produktais) vartojimu. Žmonių mitybai tuo metu didelę įtaką turėjo gėlavandenės žuvys. Antropologinių radinių iš viduriniojo neolito (3400–2400 m. pr. Kr.) neturime. Iš vėlyvojo neolito (2400–1700 m. pr. Kr.) – indoeuropiečių atsikraustymo ir baltų susidarymo laikų – žinomi keturi kapai. Spigino 2 kape buvo palaidotas 50–55 metų vyras, Plinkaigalio (Kėdainių raj.) 241, 242 kapuose – 50–55 ir 40–50 metų moterys. 2000 metais Gyvakaruose (Kupiškio raj.) rastas suaugusio vyro kapas. Šie žmonės ryškiai skiriasi nuo mezolito ir ankstyvojo neolito gyventojų: vyro ūgis buvo net apie 179 cm. Visų galvos masyvios, pailgos, veidai platoki, nosys siauros, atsikišusios. Dėl sunkaus fizinio darbo to meto žmonėms greitai susidėvėdavo sąnariai. Gali būti, kad grūdų trynimas rankinėmis girnomis sukėlė Plinkaigalio 241 kapo moters alkūnių sąnarių ligą. Mityboje didesnę reikšmę įgijo mėsa.

Iš pirmosios baltiškos Pamarių kultūros laikų duomenų turime Donkalnyje (5 kapai ir suardytų kapų 6 palaidojimų medžiaga). Pamarių kultūros žmonės buvo smulkesni už Virvelinės keramikos kultūros žmones ir panašūs į prieš 2000 metų gyvenusius: neaukšto ūgio (vyrai – apie 168 cm, moterys – apie 150 cm), kresni (vyrų svoris apie 74, moterų – apie 47 kg), vidutinio stambumo apvalokomis galvomis, vidutinių matmenų veidais. Žemdirbystė dar menkai aprūpino maisto ištekliais. Kaulų tyrimai rodo žmones badavus ar sirgus. Dėl nepakankamos mitybos suaugusieji sirgdavo parodontoze, ėduonimi. Dažnai pasitaikydavo traumų. Duomenys rodo, kad, jei vėlyvojo neolito pradžioje ir vyko Virvelinės keramikos žmonių imigracija, ji žymesnio pėdsako žmonių genofonde nepaliko. Gyventojai iš esmės liko tokie patys, kokie buvo mezolite.

Bronzos amžiuje Lietuvos teritorijoje paplinta mirusiųjų deginimo paprotys. Antropologinės medžiagos negausu. Vienas nedeginto mirusiojo kapas iš bronzos amžiaus rastas Kernavėje. Tai buvo pagyvenęs apie 170 cm ūgio vyras. Jo galva vidutinio stambumo, pailga. Įdomiausi vėlyvojo neolito pabaigos ir bronzos amžiaus pradžios radiniai yra iš Kirsnos-Turlojiškių durpyno (Lazdijų raj.). Iki pastarojo meto ten rasti 6 asmenų palaikai. Visi jie – tai jauni ar vidutinio amžiaus vyrai. Vidutinis ūgis apie 168 cm, galvos apvalokos ir vidutinių matmenų, o veidai plokštoki su nedidelėmis nosimis. Iš išlikusių keturių kaukolių dvi turi aiškius smurto pėdsakus. Visiems konstatuotos nesugijusios kaukolės skliauto traumos. Matyt, tai buvo šių vyrų mirties priežastis. Panašių traumų pėdsakų galima rasti ir ant Kretuono 1C gyvenvietėje aptiktų žmogaus kaukolės skliauto fragmentų. Tikriausiai tai atspindi padažnėjusius konfliktus to meto visuomenėje. Panašių dalykų randama ir Centrinės Europos kapinynuose.

Bronzos amžiaus viduryje atplūdusi pirmoji kūnų deginimo banga praktiškai nepaliko antropologinės medžiagos. Pirmaisiais dešimtmečiais po Kr. Lietuvos teritorijoje vėl atgijo humacijos paprotys. Lietuvos teritorija tapo gana tankiai apgyvendinta. Visą jos plotą, išskyrus Rytų Lietuvą, nuklojo pilkapynai ir plokštiniai kapinynai. Tai atspindi antropologinių radinių gausa. Apmaudu, tačiau kaulai dažnai sunykę, ir tik kai kurių kapinynų medžiaga leidžia plačiau patyrinėti žmonių biologiją. Didžiausiame to meto Marvelės kapinyne (Kaunas) ištirta daugiau nei 1200 kapų.

Tokia kapų gausa sudaro galimybes panagrinėti ir paleodemografiją. Etnografiniai ir istoriniai duomenys rodo, kad kūdikių ir vaikų iki 5 metų mirtingumas siekė 30 ir daugiau procentų. Manoma, kad panašus santykis turėjo būti ir Lietuvoje. 150–300 m. datuojamų Marvelės kapų masyve vaikų iki 5 metų amžiaus kapai sudaro tik 16,7%. Kodėl taip – neaišku. Vidutinė visų gimusiųjų gyvenimo trukmė tik 21,9 metai. Stebina ir kitas rodiklis: kiek vidutiniškai dar galėdavo tikėtis išgyventi 20 metų sulaukęs žmogus. Marvelės vyrai galėjo tikėtis dar gyventi 18,18 metų, o moterys – 15,98 metų. Šiek tiek nesubalansuotas vyrų ir moterų santykis –0,84. Suaugusių moterų to meto Marvelės bendruomenėje buvo truputį daugiau. Moterys vidutiniškai gimdydavo 4–5 kartus, o iš gimusiųjų tik 2–2,5 vaiko sulaukdavo brandos – 15 metų. 150–300 m. Marvelėje gyveno 70–85 žmonės. Bendruomenė atrodė maždaug taip: 15 mažų vaikų (iki 5 metų), apie 20 vyresnių vaikų (5–14 metų), apie 25 jauni (15–30 metų), 15 brandaus (30–50 metų) ir tik 1 pagyvenęs (vyresnis nei 50 metų) žmogus. Taigi tuo metu Marvelėje gyveno gana stabili ir nežymiai didėjanti keliasdešimties žmonių bendruomenė.

300–450 metų demografiniai rodikliai smarkiai pablogėjo. Mirusių mažų vaikų kapų santykis artėja prie europinio – 23,1%. Padidėjo bendrasis mirštamumas, o vidutinė gyvenimo trukmė sumažėjo iki 16,3 metų. Vyrų gyvenimo trukmė iš esmės nepakito (18,22 m.),o moterų net šiek tiek pailgėjo (17,67 m.). Tai būdinga demografinių krizių metu. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad, padidėjus mirštamumui, išauga moterų, kaip potencialių motinų, visuomeninis statusas. Išsilygino vyrų ir moterų santykis (1,04). Moterys daugiau gimdė (vidutiniškai 4,8–5,6 karto), tačiau, padidėjus mirštamumui, tik 2–2,3 vaiko subręsdavo. Kiti rodikliai rodo, kad vaikų skaičiaus nepakakdavo tėvų kartai pakeisti: daugiau žmonių mirdavo negu gimdavo. Tuo metu Marvelėje gyveno tik apie 30 žmonių: 6 maži ir 8 vyresni vaikai, 9 jauni, 8 brandaus, kartais 1 pagyvenęs žmogus. Taigi 300–450 m. duomenys rodo „demografinę krizę“: bent du kartus sumažėjo gyventojų, padidėjo vaikų ir jaunų vyrų mirštamumas.

Ligų ir traumų tyrinėjimai leidžia apibūdinti individą ir bendruomenę, sukuria vaizdą apie bendruomenės gyvenimo ypatumus ir jos skirtumus ar bendrumus su kitomis bendruomenėmis. Tai tiria paleopatologija. Marvelės kapinyne rasta nedaug traumų pėdsakų. Pasitaikydavo sugijusių kaukolės traumų, kai kurių galūnių kaulų lūžių. Iš viso traumos nustatytos 15-ai individų. Traumų dažnumas akivaizdžiai skiriasi pagal lytį: rasta 11 traumuotų vyrų ir tik 4 moterys. Vėlesniųjų amžių Lietuvos kapinynuose nustatytų traumų pasiskirstymas pagal lytį dar ryškesnis. Atkūrus traumų susidarymo vaizdą, galima manyti, kad tik 5 ar 6 buvo neabejotinai smurtinio pobūdžio. Atrodo, kad senojo geležies amžiaus Marvelės žmonės gyveno ramesnį ir taikesnį gyvenimą. Pačios smurtinės traumos labiau primena buitinius konfliktus, o ne kovinių susidūrimų padarinius. Atskirai reikėtų aptarti kapų Nr. 3, 24 (150-300 m. po Kr.) ir 557 (150–450 m. po Kr.) kaktikaulių skyles. Visos jos panašioje vietoje, panašios formos ir dydžio. Manytume, kad toks sutapimas nėra atsitiktinis. Labai panašu, kad Marvelės bendruomenės žmonės praktikavo trepanacijas. Trepanacija – norint pagydyti ligonį kaukolės skliaute padaryta skylė, nepažeidžianti smegenų dangalų ir pačių smegenų. Galbūt tai – Romos civilizacijos įtaka. Apie Romos imperijoje paplitusią trepanaciją liudija archeologiniai radiniai ir rašytiniai šaltiniai.

Marvelės bendruomenėje dažni peties sąnario pažeidimai. Visi 6 atvejai konstatuoti vyrams. Atrodo, kad geležies amžiaus bendruomenėse didžiausi krūviai tekdavo peties sąnariui. Platūs mostai ir staigūs judesiai (pvz., svaidant ietį, mosuojant kirviu ) ir mūsų laikais sukelia panašią patologiją. Alkūnės ir riešo sąnariai geležies amžiaus žmonėms susidėvėdavo mažiau. Marvelės bendruomenėje nereti buvo klubo sąnarių pakitimai. Sąnarių patologija liudija vyrų ir moterų veiklos skirtumus. Vyrai labiausiai apkraudavo peties, klubo sąnarius, o moterys – liemens. Galima daryti išvadą, kad dauguma traumų buitinio pobūdžio. Vyrų ir moterų stuburo ir sąnarių patologijos skirtumai rodytų ir buvusį darbo pasidalijimą tarp vyrų ir moterų. Būdingesni vyrams peties, klubo sąnarių apkrovų pėdsakai veikiausiai yra susiję su žemdirbių ar gyvulių augintojų darbais. Moterų liemens kaulų pažeidimai leidžia šnekėti apie sunkesnį fizinį krūvį namų ūkyje.

Infekcinės ligos praeityje buvo viena iš pagrindinių mirties priežasčių. Ūmios infekcijos nepalieka pėdsakų skelete, uždegimų žymės kauluose pastebimos po lėtinių susirgimų. Dėl kraujyje cirkuliuojančių toksinų, taip pat dėl kitų bendrų (pvz., skorbuto) ar vietinių negalavimų (lėtinės blauzdų odos opos, venų uždegimai, dažnos traumos) prasideda antkaulio reakcija. Marvelės medžiagoje antkaulio uždegimo pėdsakų iki šiol aptikta tik ant blauzdikaulių ir šeivikaulių. Tokia patologija rasta 9 vyrų ir tik 1 moters kauluose. Būtų galima manyti, kad vyrai daugiau patirdavo infekcinio ar mitybos pobūdžio (vitamino C trūkumo) stresų, tačiau tam prieštarauja demografiniai duomenys: vyrai gyvendavo ilgiau. Šiuo atveju susiduriame su vadinamuoju „osteologiniu paradoksu“ – didelis stresų skaičius gali reikšti ne tik blogesnes gyvenimo sąlygas, bet ir didesnį individų atsparumą.

Iš specifinių infekcinių susirgimų diagnozuotas vienas kaulų tuberkuliozės atvejis. Kapo Nr. 917 (150-300 m.) 25–30 m. moters skeletas gerokai sunykęs, tačiau pavyko nustatyti specifinio tuberkuliozinio spondilito pėdsakus ant vidurinių ir apatinių krūtinės slankstelių fragmentų ir vieno iš dešiniųjų šonkaulių. Diagnozę patvirtino senovinės DNR identifikavimas. Dar du kaulų tuberkuliozės atvejai žinomi iš Veršvų kapinyno (Kaunas). Akiduobės sienelės akytumas netiesiogiai byloja nepakankamos mitybos sukeltą mažakraujystę. Ji labai dažnai pasitaikydavo tarp vaikų (50% ir daugiau), o tarp suaugusiųjų – bent 3 kartus rečiau. Matyt, dėl nepakankamos mitybos nusilpę vaikai buvo jautresni infekcinėms ligoms. Tokios patologijos tarp suaugusiųjų labai padaugėjo 300–450 m. po Kr. – nuo 7 iki 25%. Tai sietina su pablogėjusia demografine situacija.

Senojo geležies amžiaus Lietuvos žmonės buvo vidutinio ūgio (vyrai apie 169 cm, moterys apie 156 cm), kresno sudėjimo. Tyrimai atskleidė tam tikrą geografinę žmonių įvairovę. Nemuno žemupio ir Vakarų Lietuvos plokštiniuose kapuose palaidotų žmonių (kaip ir prūsų) kaukolės buvo vidutinių matmenų, pailgos, siaurais žemais veidais, o Pilkapių ir Centrinės Lietuvos kultūrų žmonių kaukolės kur kas masyvesnės. Jos pailgos, veidai siauri, bet aukšti, ryškiai atsikišusi nosis. Brūkšniuotosios keramikos kultūros srityje ir jotvingių žemėse rasti skeletai su ypač masyviomis pailgomis galvomis, aukštais ir plačiais veidais, o taip pat ir vidutinio masyvumo apskritomis galvomis plačiais aukštais veidais.

Vidurinis geležies amžius bene turtingiausias antropologinės medžiagos požiūriu. Demografinę situaciją geriausiai atspindi Marvelės 450–600 m. kapų masyvas ir Plinkaigalio (Kėdainių raj.) kapinynas. Plinkaigalio kapinyne ištirti 334 kapai. Jam būdingas artimas teoriniam vaikų mirštamumo procentas – 31,4%. Vidutinė numatoma visų gimusiųjų gyvenimo trukmė buvo šiek tiek daugiau nei 23,9 metai. Lyčių santykis apylygis (1,09). Numatoma vyrų gyvenimo trukmė kiek ilgesnė negu Marvelėje (20,8 metų), o moterų panaši (17,7 metų). Plinkaigalio bendruomenėje vienu metu gyveno apie 50 žmonių: 7 kūdikiai ir vaikai iki 5 m., apie 12 vyresnių vaikų (5–14 metų), apie 14 jaunų (15–30 metų), 10 brandaus (30–50 metų) ir tik 1 pagyvenęs (virš 50 metų) žmogus. Moterys gimdydavo vidutiniškai 4,9–5,7 karto. Iš visų gimusiųjų 2,3–2,6 vaiko sulaukdavo brandos. Tokios populiacijos duomenys neblogi – gyventojų skaičius ėmė didėti.

Marvelės demografiniai rodikliai gerokai skiriasi nuo ankstesniųjų. Būdingas neįprastai mažas vaikų iki 5 metų skaičius (14,4%) ir aiškiai nenatūralus vyrų ir moterų santykis – 1,8. Vyrų kapų yra beveik dvigubai daugiau negu moterų. Vidutinė numatoma visų gimusiųjų gyvenimo trukmė ilgesnė nei 300–450 metais – 18,7 metų. Kiek pailgėja suaugusių vyrų gyvenimo trukmė (iki 19,9 metų), o moterų iš esmės nesikeičia (16,6 metų). Moterys Marvelėje gimdydavo vidutiniškai 4,6–5,4 karto, bet iš visų vaikų tik 2–2,4 sulaukdavo brandos. Tai reiškia, kad, nors padėtis ir pagerėjo, vis tiek ji buvo blogesnė nei Plinkaigalyje. Tokia demografinė padėtis galėjo sąlygoti imigraciją, pirmiausia jaunų vyrų. Gali būti, kad nenormalus lyčių santykis yra imigracijos pasekmė.

Viduriniajame geležies amžiuje labai pagausėjo ir kaukolės, ir kitų skeleto dalių traumų. Plinkaigalyje traumos nustatytos 16 vyrų ir tik 1 moteriai, Obeliuose (Ukmergės raj.) – 4 vyrams ir vėl tik 1 moteriai. Traumų pėdsakų rasta daugiausia kairėje kūno pusėje Apie 2/3 traumų yra neabejotinai smurtinio pobūdžio: Plinkaigalyje net 11 iš 18, Obeliuose – 7 iš 10 . Matyt, tai atspindi konfliktus tarp bendruomenių.

Sąnarių pažeidimų pobūdis iš esmės nesiskiria nuo senojo geležies amžiaus ir patvirtina darbų pasidalijimą tarp lyčių. Vyrams tekdavo didesni fiziniai krūviai, todėl vyrų sąnariai, ypač dešinės rankos, susidėvėdavo labiau. Vyresnio amžiaus žmonės sirgdavo ir stuburo osteochondroze, kuri dabar kartais vadinama „civilizacijos“ liga.

Šiam laikotarpiui būdinga stuburo ir dubens kaulų patologija – raiščių sukaulėjimas. Marvelėje tokia patologija nustatyta 4 vyrams, Plinkaigalyje – 6 vyrams. Ši dėl nežinomų priežasčių atsirandanti skeleto patologija būdingesnė vyresnio amžiaus vyrams ir siejama su gera mityba, nutukimu ir polinkiu į diabetą. Todėl ji dažniau pasitaiko tarp aukštą padėtį bendruomenėse užimančių asmenų. Tad šios ligos dažnumą viduriniajame geležies amžiuje galima sieti su socialinių sluoksnių bendruomenėje išryškėjimu.

Nespecifiniai uždegiminiai skeleto pakitimai viduriniajame geležies amžiuje taip pat gana dažni. Jie kartais lėtiniai, metų metais kamavę žmones. Kaulų tuberkuliozės atvejai viduriniajame ir vėlyvajame geležies amžiuje (Obeliai, Plinkaigalis, Pagrybis (Šilalės raj.), Šukioniai (Pakruojo raj.)) įrodo, kad tuberkuliozė geležies amžiuje tikrai buvo neatsitiktinė liga. Žemdirbių bendruomenėse, kur pieno produktai yra svarbi dietos dalis, tuberkuliozės sukėlėjų labai dažnai būdavo karvių piene. Šios ligos atsiradimas, plitimas ir raida Europoje glaudžiai susiję su pienine gyvulininkyste. Akiduobės sienelės akytumas, bylojantis nepakankamos mitybos sukeltą mažakraujystę, pasitaikydavo beveik tik vaikų kaukolėse (Plinkaigalyje – 25%, Marvelės – 33%, Obeliuose – net 53%). Suaugusiems tai nebūdinga. Matyt, ir dažniausiai vaikus ligos bei mirtys ištikdavo dėl nepakankamos mitybos ir žarnyno infekcijų.

Kitų ligų pėdsakų nedaug. Pasitaikydavo nepiktybinių navikų, kai kurių skeleto sklaidos sutrikimų. To meto Marvelės gyventojai kūno matmenimis iš esmės nesiskyrė nuo ankstesnių laikotarpių žmonių: vyrų vidutinis ūgis buvo apie 170,5 cm, moterų – apie 164,5 cm. Žmonės buvo kresno kūno sudėjimo (svėrė 74,6 ir 65,5 kg). Labiau į šiaurę gyvenę vyrai stambesni (Plinkaigalio vyrų vidutinis ūgis – 174,1 cm, moterų – 160,6 cm; Obelių – 172,9 ir 159,9 cm). Svėrė 77,1 ir 66,4 kg. Detalesnė analizė parodė, kad žmonių ūgis, bent jau Plinkaigalio bendruomenėje, priklausė nuo žmogaus socialinės padėties (kiek apie tai galima spręsti pagal įkapių gausą). Paaiškėjo, kad turtinguose kapuose palaidoti vyrai aukštesni už vidutinius. Jų ūgis buvo 176,3 cm, kai vidutiniokų – 174,9 cm. Kapuose be įkapių palaidotų vyrų ūgis dar mažesnis – tik 171,6 cm. Moterų ūgio skirtumų nenustatyta. Pagal kaulų cheminės sandaros požymius rekonstruojant Plinkaigalio žmonių mitybą paaiškėjo, kad turtinguose kapuose palaidoti vyrai valgė daugiau „prestižinio“ maisto (mėsos) negu moterys ir neturtinguose kapuose palaidotieji vyrai. Galima tvirtinti, kad jau viduriniajame geležies amžiuje bendruomenė nebuvo vienalytė. Yrant gimininei bendruomenei ir ryškėjant turtinei diferenciacijai, labiau skiriasi galimybės vartoti lengviausiai pasisavinamus ir biologiškai vertingiausius gyvulinės kilmės baltyminius produktus. Dėsninga, kad socialiniai skirtumai ryškesni tarp vyrų. Turtinguose kapuose palaidoti žmonės, ypač vyrai, jau vaikystėje turėjo palankesnes gyvenimo sąlygas, t. y. padėtis visuomenėje buvo ne tik pasiekiama ar „užtarnaujama“, bet bent iš dalies nulemta kilmės. Pastebėta tam tikra žmonių išvaizdos kaita. Ją mėginama aiškinti tuo, kad rytų baltai, spaudžiami slavų, iš Padnieprio migravo į vakarus. Rytų ir Vakarų Aukštaitijoje, sėlių ir žiemgalių gyventose srityse, įsigali žmonės itin masyviomis pailgomis galvomis, aukštais ir plačiais veidais. Toks antropologinis tipas siejamas su rytų baltais. Manoma, kad ateiviai baltai pastūmėjo į vakarus (tolyn į Žemaitiją) stambius pailgagalvius siauraveidžius žmones, kurie anksčiau užėmė Vidurio Lietuvą. Pastarieji į patį pamarį stumtelėjo vakarų baltams būdingus smulkesnės kaukolės siauraveidžius.

Jau nuo V a. antrosios pusės ir VI a. pradžios daugelyje Lietuvos baltų genčių ima plisti kūnų kremacijos paprotys (antroji kūnų deginimo banga). Nuo VIII–IX a. sandūros šis paprotys dominuoja, nors antropologinių duomenų negausu. Tik žiemgaliuose mirusieji laidojami nedeginti iki pat valstybės susidarymo. Tai buvo aukštaūgiai (vyrai – apie 175 cm, moterys – apie 159 cm) žmonės itin stambiomis pailgomis galvomis, aukštais ir plačiais veidais. Manoma, kad tai liudija tolesnį rytų baltų skverbimąsi į vakarus. Degintų kapų tyrimai tik pradėti. Jų pradinė analizė liudija tolesnę socialinę diferenciaciją. Rytų Lietuvos lietuvių pilkapiuose turtingiausi buvo jaunuolių ir 25–35 metų amžiaus vyrų kapai. Vyresni vyrai dažniau laidoti su kuklesnėmis įkapėmis arba visai be jų. Greičiausiai tai susiję su visuomenės požiūriu į jauno amžiaus privalumus – fizinę jėgą ir energiją, galimybę ginklu įtvirtinti savo statusą. Matyt, šios savybės buvo labiau vertinamos (bent jau jas stengtasi pabrėžti laidojant) ir lėmė dominuojančią padėtį visuomenėje. Įdomu, jog tokios išvados sutampa su etnologų nuomone, kad Rytų Lietuvoje labiau nei kituose baltų kraštuose buvo įsigalėjęs Perkūno ir jauno vyro – kario – kultas.


Посетителей, читающих эту тему: 0

0 пользователей, 0 гостей, 0 анонимных пользователей